Iš „Pelėdų proEzijos“ (8
Prisiminimai
yra vienintelis dalykas
iš kurių neišaugama
... /Tamtyč/
Tai, kas galėjo įvykti, jau buvo praėję, vos atidarius duris. Įtampa atslūgo, pasijaučiau laisvas, o žiūrėdamas iš arti į Klaudijaus Sulavarvio veidą, visą laiką mačiau ne tik jį – mačiau daugiau. Štai vienas mano anūkas, daugiau negu visa galva aukštesnis už mane. Štai dar du – Povilas ir Ignas, ir šieji ne menkiau visa galva už mane aukštesni. Mažiukas prieš juos. Nesmagu net įvardinti save vyru, betgi negi dėl to turėčiau nusipiginti. Ne turguje, savi tarp savų, tačiau panašus peizažas ir kitur, kad ir kaip toli atitolę – praaugo jaunimas visa galva aukščiau senolius. Ir miela, kad jis visų mūsų (Lietuvos jaunimas) ir niekas nepašaukiame jo svetimu. Smagu tokį turėti ir jausti kaip savą, kaip atitekėjusį savo krauju, neužmirštant sužinoti – o savas iš kur? Ir norisi, stengiesi, kad toks artumas neatitoltų nepaisant, kad mažesnio (mano) stoto vyrai jau išnyko ir krepšinio aikštelių.
Keliu iš pažemės akis į Sabonį tėvą, jo sūnų ir į visus jų stoto vyrus ir:
– Miela, gražu matyti pasaulio krepšinio aikštelėse, bet..., – ir nutylu, norėdamas sulaukti jų dėmesio. Neskubu, gaištu jų brangų laiką. Žino jie jo vertę ir žino, kiek pūdų druskos reikia prakaitu išvarvinti, kad tokia aukšta jų laiko vertė išliktų kuo ilgiau.
– Kas – „bet“? – neiškenčia klausti kažkuris.
– Sakau, miela, gražu jus matyti krepšinio aikštelėse, bet... labai atsiprašau, kad taip, bet imperijoms kurti netinkami. Labiau joms kurti tinkamesni mano stoto vyrai...
– Ho! ho! ho! – girdžiu juokiasi.,
– Nesijuokite, ponaičiai, nesijuokite. Mus mato Napoleonas. Bonapartas Napoleonas. Manau, kad Čingischanas taip pat. Gražiausiai juokiasi tas, kuris tai daro paskutinis.
Neįtaria, kad aš tik todėl taip, kad su Napoleonu pasidaliję vienodu 1. 69 m. ūgiu. Nemanau, kad aukštesnis galėjęs būti ir Čingischanas– didžiausios pasaulyje imperijos įkūrėjas. Ir regiu, kaip primiršta mano pašnekovai, koks brangus iš tiesų brangus jų laikas. Galima ir šnektelėti. Man tai irgi daugiau, negu laimėtos Borodino kautynės. Ėgė, smagu, gera gyventi, netgi ir nesijuokiant. Svarbiau susikalbėti.
Susitikimuose su Klaudijumi neparodysi į save kaip Napoleoną. Kita vertus, ir jo paties nesinori matyti krepšinio aikštelėje. Kur kas mieliau jį žinoti ir matyti kaip poetą. Ir ypatingai gera, kai pamatau šalia Klaudijaus ir jo bičiulį Tamtyč – vienu metu du poetai. Ar ne prabanga? Tačiau stop – ar ir į mišką ne per giliai nukulniuota? Dar ir kartą, ir kitą kviečiau jį peržengti namų slenkstį, tačiau Klaudijus Sulavarvis išliko nepasiduodantis:
– Kad nors, kada nors, bet tik ne šiandien, – padavė ranką. – O akinius, Pranuci, pasaugok. Turėtų padėti. Nes iš tikrų pasaulis toks gražus, kad darosi liūdna žinant, kad yra jame ir žmogaus kelionė, kai vienas žingsnis pirmyn, o du ar daugiau atgal, atgal. Taip iš tikrųjų galima sugrįžti ne tik prie Kristijono Donelaičio, bet ir su Vytautu Didžiuoju pasilabinti. Oš iš tikrųjų skubu, Pranuci. Būk drūtas!
Paleido ranką, apsisuko ir išgirstu jį, nueinantį:
– Visos kūrėjo dienos iš dienmedžio, Pranuci.
– Moteris, bėganti paskui mėnulį, taip pat, Pranuci.
Sieloje salo, girdint jį taip, skanu lyg gurkšnočiau iš ąsočio beržų sulą ir nelyg vyturys jam atsakinėčiau:
– Taip, taip, pavasaris, Klaudijau Sulavarvi.
– Taip, taip, pavasaris, Lucilijau.
A Akrostichas, kaip žvakė,
K kaip malda,
R raminuosi per jį ir žinau – nežinau,
O o atrodo, kad vaikščioju sodais
S susivokęs, kad šitaip aukštai
T ten niekad nebuvęs,
I ir nereikia norėti daugiau –
CH chanas, chartija laisvei apginti esu.
A Ačiū, angele, kad ir šitaip įteisint gebu
S save – žmogų, save – dokumentą.
K Kažin, ar pavyktų, (jeigu taip iš tiesų –
A atitrūkus iš žinomo teksto
I ir išėjus į dalią Adomo laikų)
P paragėti kaip žiedžiasi molis?
Ž Žvakės, regis, nereik,
V vėliau jos ugnelė tenai įkurta.
A Akrostichai, dūmok, pamąstyk,
K kaip per žydinčius sodus dievų
Ė ėją praeit su Ieva be pagundų.