Karti tiesa,
Kad mes turėdami bijoti pradedame ilgesio sulos,
Pagundų maudulio
Ir vakar nebetekusių prasmės visų dorovės varžtų.
Abu tušti, net apgailėtini,
Nes apie ką meluot – 
Liepsna išblausėjo, šešėliams plėnių smulkmę barstom.
Ir tai tikrai ne kiautai pumpurų – 
Skvernus stipriau susisiaučiam, 
Nors nieks nebenurėdo,
Nieks nebeims net su gausiu dvaru – 
Ne tas sezonas klupo, kai prie skiedros.
Gyvybės ženklas – ilgesio sula,
Bet jos ne tiek, kad mums glėbius atvertų.
Tik praeitis atrodo tobula.
Sausuoli mielas, mus ne kirvis kerta – 
Mes patys eižėjame, lūžtam be audros,
Į vienišystės lukštą užsitrenkę.
Negaila būtų dvarą atiduot
Už ant kaktos karščiuojančios padėtą vėsią švelnią ranką,
Bet tai – sapnai, tai alpūs kliedesiai,
Net išsitart apie kuriuos jau gėda.
Tvinksti?
Štai lašas.
Neturėk – paleisk.
Tai ta sula, apie jausmus kur gieda.