***

Nusinešė svajas padūkęs vėjas,
Iššluodamas ir džiaugsmą, ir viltis.
Nutilo paukščių giesmės jam išėjus
Ir dūsavo mėnulio pilnatis.
 
Žinojai – jis daugiau nebesugrįš jau...
O sieloj nykiai blaškės vienuma.
Krauju pravirko tavo sodo vyšnios,
Kad žuvo jūsų meilė amžina.
 
Ir vėl putos pavasariai alyvom,
Paskleis švelnumą žiedlapiai obels.
Ir lyg vagis, suplėšęs kurčią tylą,
Tau ilgesys į širdį bels ir bels...
Moralistė