Sapnas (II)
Jaučiuos nekaip,
Palikus gerves šiurpstančiuos smilgynuos,
Užgniaužus nerimą, kai negirdžiu jų kryksmo –
Lyg spalvos taškomos ant drobių pavadino,
Būty budėjimai lyg nebebūtų tikslas.
Tylom keiksnoju gundančią puikybę
Sukurti vaizdinius,
Nes moteris – ne deivė.
Buitis lyg prakeiksmas virš kasdienybės kybo
Ir įtemptų vadelių nepaleidžia.
Liepiu:
Kvėpuok, tikėk ir tu išplauksi,
Ir tu paneši, kas ant kupros sėdi –
Juk nesiplėšai dėl šlovės ar aukso,
Senatvėj žaisti su spalvom – ne gėda.
Sunku įžlibinti laukuos –
Kupstai, ar gervės?
Nupiešt gyvenimą – saldinis malonumas.
Neliko laiko laukt, budėti, kerpėt.
... laukai pilki,
O drobėj dega krūmas...