Kaip nuobodu gyventi be aistros;
Nėra tos kibirkštėlės rusenančioj širdy...
Švelniai, švelniai peilis slys per riešą;
Nei skausmo, nei ašarų ar kraujo
Ant sidabrinių ašmenų neliks,
Tik šypsnis veidu bėgs labai iš lėto - -
Ar pasiilgote pamišusių naktų?
 
Minutės nubyra į terbą nebūties,
Bet ar surasiu aš joje pamestą naštą?
Nešvies žibintai manojo gyvenimo;
Nešvies nei tau, nei jiems ar net kitiems...
Ne tą laiką pasirinkau su velniais gyventi.
O, pasiklydę mėnesienos paukščiai,
Nedenkite jūs manojo šešėlio!
 
Kur aš busiu, kai negis sena žaizda?
Tik šypsnis veidu bėgs pasveikinti mirties –
Be baimės ir be gailesčio peilis slys per riešą
Ant sidabrinių ašmenų nepalikęs
Nei skausmo, nei ašarų ar kraujo;
Iš lėto atsiduosiu savajam likimui –
Užmigsiu pamišėliškoje nakty...
 
Minutės – tik trupiniai apsvaigusiai širdžiai;
Džiaugsmai – nuodai nerimstančiai sielai;
Jau per vėlu prašyti atleidimo –
Aš suspindau, sužibėjau nebūties scenoj.
Jūs užmerksit akys – aš šoksiu su šešėliais!
Tik šypsnis veidu bėgs labai iš lėto –
Aš švelniai peilį brauksiu sau per riešą...