Senam draugužiui

Išdalinsiu save ir nelieka
Anei vėjo, nei saulės, dausų,
Tik skruzdė šapeliu ropinėja
Ir sutemus prie vartų baisu.

Senas šuo tyliai kaime suloja —
Vėl baugus ir tylus šnaresys,
Gal žvėrelis iš urvo ropoja,
Kol šviesas vėl naktis užgesys.

Vėl sumaudžia pečius lyg netyčia,
Vėl akivaruos drumsčias vanduo,
Jau seniai pasilikom mes šičia
Ir atslinko nelauktas ruduo.

Šiaurės vėjas šakose suūžia
Ir aplink vėl nyku, nedrąsu,
Mano mylimas senas drauguži,
Ar žinai, kur aš šiąnakt esu?

Ten, kur mudu vis būdavom dviese,
Aš ir tu, juodakaili, antai,
Ten žibintai nuo stoginės kviečia
Ir nauji suręsti  pamatai.

Dar palauksiu, turėtum sugrįžti,
Pasiilgsi, žinojau, daugsyk,
Tas nepaprastas vaikiškas ryžtas
Susitiksim — manęs paklausyk.
Vasara7