Tu daug toliau,
Nei už smilgynais šiurpstančiais apsidangstyto lauko,
Nei debesynais springstančios erdvės,
Kurią išskraidė paukščiai.
Dabar žinau,
Ko karklai lenkiasi ir palei kelią klaupiasi – 
Jei neišeisiu susirast tavęs,
Šaknysiuosi kaip jie ir lauksiu.
Iškels tikėjimo sula
Viršūnėje šilkinę žalią vėliavą,
O vėtrungės užsnūs kertėj,
Nes kam svarbu, iš kur pasuko vėjas?
Per minkštas bus akmuo,
Nes kibirkščių nebeišskėlė,
Nes neturėsiu laukdama ko išpažint – 
Nejaugi laukimu tau nusidėjau?
O vieversiu praplyšusi padangė niaukstosi, nutyla.
Girdžiu, kaip requiem vaitoja naktyje ciklonas.
Kas beatskirs tarp šiurpstančių smilgynų
Ant akmens galvelę žilą?
Nenoriu atsibust – 
Sapnuoju mūsų aistrą žydinčią iki dangaus
Aguonom.