Pražydo žilvitis, bet vėjas nulaužė,
Nukrito ant žemės liaunutė šaka.
Taip žvelgia į žmogų pumpuras graudžiai,
Lyg prašo — pakelk prie saulužės mane.
 
Paimsiu, pakelsiu, sodelin parnešiu,
Tegul pasidžiaugs rytojaus diena.
Nerast man kitos, kuri būti švelnesnė
Kaip ši, gelsvų „katinėlių” pilna.
 
Ak, vėjai, jūs vėjai, pavasario vėjai,
Žalias miškas — ne jūros banga!
Kam skriausti žilvitį, jis gyventi skubėjo,
Kai pažadino saulė šilta.
.................................................
Kas maišė sumaišė gyvybę ir viltį,
Pavasario šviesą su gėla nakties,
Kai veržias širdis su daina dangun kilti
Ir slegiantį skausmą aklos netekties?!