Geltonas drugelis, geltona gėlytė,
Taip gera sutikt, juos kartu pamatyti.
Gamtos spindulėlai, jų tiek dar mažai,
Gležni ir nedrąsūs Vilties pranašai.
 
Bet Žemė žaliuos, gėlėmis sužydės,
Pienių auksas per pievas upėm nubėgs,
Pakrantėse ievos baltai pasipuoš,
Lig ryto joms giesmes lakštingalos suoks.
 
Sustosiu ir aš prie alyvų žiedų
Ir skris lengvos mintys jaunystės taku.
Na ir kas, jeigu sodo sena obelis,
Žiedlapėlių sniegu vakarėjant apkris.
 
Gal ir man dar gegutė metus iškukuos...
Ji galbūt negailės ir tikrai nemeluos.
Po Velykų šventų prisikelsim visi,
Nuskandinę nelaimes varpų gaudesy.