Naktis bučiavo žibuoklėlę
Tamsiam lediniam glėbyje.
Žiedelį mažą šaltis gėlė,
Žvaigždelėm tylint danguje.
 
Būtų galėjus, būtų bėgus
Paslėpti žiedus po egle,
Bet kaip nunešti savo gėlą,
Jeigu gėlės tokia dalia:
 
Iškęsti šaltį, laukti saulės,
Kada padvelks švelnus Pietys.
Kai apkabins balandis jaunas,
Melsvais žiedeliais vėl pražyst.
 
.........................................
Dažnai, žmogau, esi bejėgis,
Nors, rodos, reikia tiek nedaug
Išgelbėt žiedą žibuoklėlės,
Nuo šalčio geliančio, skaudaus.
 
Nėra ir tau kur kartais slėptis,
Nuo negandos piktos nagų.
Gali vienos vilties tikėtis —
Prie durų tėviškės namų.