Nulūžo tavo plunksna, dainiau,
Nulūžo kaip obels šaka,
Ir viskas žemėje praeina,
Ir tavo, rodosi, būtis menka.

Ir dienos plauks tolyn lyg laivas,
Vis blaškomas lemties ranka,
Rūstės aukštai tik skliautas blaivas,
Nebyliai klaus širdis – už ką.

Už viską, ko siekei, ką kūrei,
Už skausmą, viltį ir žodžius,
Už baltą tartum paukštę burę,
Kur nešė į nežinomus krantus.

Už tai, kad iš sapnų slapčiausių būrei,
Už tai, kad tebuvai tiktai žmogus.