Šilkinę vilną kedenau kadais,
Sugrubo pirštai ir tyla sustingo,
Vaitojo siela kertama kardais,
Jau nemokėjau likt ir būt laiminga.

Visi išėjo iš savų namų,
Neliko bičių, vakaras nutyko,
Aš tavo skausmą vogčiomis imu,
Ir tai, kas vakar širdyje paliko.

Neguosiu – tas geltonis avilių
Ir vaško žvakės ir dangus prieš lietų,
Žvilgsniu užgesusių akių vyliu 
Mane apsiausk lyg vakaru skylėtu.

Tie žodžiai žodžiais gelmėje nubus,
Prakiuręs vakaras vėl ugnimi nutvilkė,
Aš išviliojau iš nakties sapnus,
Poetai mirė, naktyje vien Rilkė.
..............

Aplaužau duonos kepalo kerus,
Užkimę sienos tarsi gyvos vėlei,
Nebūna vakaras skausmu žavus—
Aš palieku vien skausmą katpėdėlei.