Ant minkštučių samanų
Šitiek metų gyvenu!
Mėgiamas esu vaikų,
Šaukia – aš atsiliepiu.
Rudenį elniai mauroja,
Jų balsus lengvai kartoju.
Aš išmokau daug kalbų,
Su manim nenuobodu.

Bet prisipažinsiu tau,
Ne visiems aš atsakau,
Nes kažkas toliau sustojęs
Keliskart mane kartoja,
O ir pjūklų džeržgesys
Sugadino man ausis.
Kur žiūriu – kirtimas plynas,
Pamiškėse – jaunuolynas.

Kur pasuksi – skiedros tyška,
Žvėrys kraustosi iš miško,
O pelėdos ir geniai
Išplasnojo jau seniai.
Nusibodo tos patyčios,
Ot, išeisiu ir negrįšiu!
Aš namų jau neturiu
Teks klausytis vyturių.
. . . . . . . . . . . . . . . . .
Ak, tas aidas, juokdarys.
Ką be miško jis darys?!
Kirtime saulutė leidos...
– Ei! Aū!
Kur dingo aidas?