be krypties
tykšta žvaigždės juodoj prarajoj
lašais krinta į degančią dieną
išsilieja ugniniu taku
tarp minčių
mes klajojam
po vieną
praeity
ten kur buvome du
neišėję už tylinčių durų
pasiklydom verpete jausmų
lyg apakę
krypties nebeturim
šalta ten
miršta šokis drugių
kur ugnis gimdo žudantį plieną
neieškoki tarp jos pelenų
bent žarijos sušildančios sielą
jos nėra
gęsta žvilgsnio kaitra
blaškos atšvaitu ant šalčio sienų
nebematom viens kito akių
mes klajojam per laiką
po vieną