Vaikelis yra mažas kaip barbės namelio išplanavimas, kaip puodelis meilės eliksyro miegui saldžiam.Yra pirmasis skambus jausmas kiekvienam vaikui ateiti į mokyklą. Ta pirmoji rugsėjo diena paženklinta gražiausiu stebuklu ant žemės – gėle, kiekvieno vaiko rankytėje nešama mokytojai. Vaikų smalsumas kaip naujai pražydusi gėlė, yra didelis iki tol, kol gėlė nenulenkia savo žiedo. Kada gėlė vaikams įkvepia meilę mokslui, tada vaikai ima suprasti apie labai svarbų, pagarbų žodį „Laba diena“. Kuomet žmogus su niekuom nesisveikina, vargu ar gali prilygti aukštai žiedą iškėlusiai gėlei. Aštuntą ryto prasideda pirma pamoka, o dvyliktą valandą dienos baigiasi pamokos. Amžinybės taip paprastai, kaip žemės laiko žmogus negali nusakyti.  Žemėje viskas paliečiama, išmatuojama, lengvai suprantama, jog net čia ima gyventi vargas. O meilė nepaliestoji yra amžina, neturinti nei pradžios, nei pabaigos. Laikas yra labai svarbus kažko siekiantiems. Tai vaikai supranta rugsėjo pirmąją dieną.
          Patį mažiausią vaiko amžių tėvai labai myli. Todėl tas mažylis turi ir geriausią žaislinį telefoną, ir brangiausią pasakų knygą, ir skaniausių ledų kiekvieną savaitgalį. Tačiau makaliukas rimtesnis už bet kurį klasės vaiką.  Mokykla makaliukui kvepia švariu, baltu pasauliu. Tik mokykloje makaliukas randa mokslo sienų kvapą. Džiaugtųsi makalėlis, jei vakai nebūtų kaip giria, nuolat ošianti vėjui gaudžiant. Mat tylos ir susikaupimo melodija rimtuoliui, augančiam mokslo sienų tyrinėtojui, yra įgimta. Ir sienos visada atkreipia dėmesį į ramiai banguojantį makaliuko parkelį sąsiųvinyje. Makaliukas mokosi geriausioj mokykloj visame pasauly, kadangi yra auganti didi asmenybė. Įspūdingiausia tai, jog garsiausia mokykla panaši į prestižinį Londono universitetą.  Mokyklos sienos skamba spalvų muzika. Viena siena groja geltoną muziką, kita raudoną ir visos skirtingai. Tarp spalvų įvairovės vaikai atranda ramybę. Jeigu ant sienos ir paveikslas kabo, tuomet pilnatve kvepia. Mokyklos sode sukurti suoleliai po medžiais paukšteliams draugams pačiulbėti prisėdus. Čia mokomasi apie kilniaširdiškumą nuo pat pirmųjų gyvenimo, kartu su klase ir mokytoja, dienų. Mokytoja tikisi iš savo vaikų, kad šie užaugę būtų tokie, kaip aprašyta rašytoja ir rašytojas romanuose. Tad mokytoja ant sienų ištaigingai pakabina iškilius žodžius, kad klasei suteiktų šiek tiek egoizmo spalvos.

         „Moteris kvepia žaliosiomis citrinomis. Ji pratusi prie Londono parkų, ne prie kaimo. Graži moteris prakauliais skruostikauliais. Ir ji sako, jog esu rašytoja. Negaliu ieškoti po kaimą draugų“.
         
         „Galantiškas aukštuomenės žmogus. Jis turi puoselėti planus kažkada pereiti prie kur kas intelektualesnio lavinimosi, skaitant geriausias pasaulio mokslo knygas. Tai yra žmogus puikiai nuaugęs, aukštas, dailus, liekno stuomens, gražiai krintančiais plaukais ir gyvų akių, simbolizuojantis karingumą ir vyrišką grožio derinį".

         Toje veikloje, kurioje yra protinis darbas, turi būti tikslas. Erdvėj yra tas, kas nustato, sukuria tai, kas yra labiau paliečiama, jei labai mylintis žmogus tikslo neturi.
          – Galima teigti, jog Makalėlis neturi jokio veiklos tikslo. – pasako per tėvų susirinkimą mokytoja Madinai.
          Tik kruopščiu darbu, nuoširdžiu prakaitu, galima tapti žmogumi, kuriam tinka žodis „pagarba“. Tai yra pirmas žodis, kurį pajunta talentingas būsimas dailininkas, Madinos sūnus Nylsonas pirmosiomis dienomis. Ir gailu tų, laiko niekada neturinčių, greitai norinčių viską pasiekti. Tie vienos valandos ar kelių sekundžių darbeliai makaliukui neskanūs, kažkokie pagedę. Tačiau didybės karūną turinti maža asmenybė supranta labai mažą, tačiau svarbią frazę, ištartą mokytojai per pamoką:
         – Mokytis reikia, kad visą gyvenimą jaukiai galėtum miegoti  šiltam  kambarėly. – žodžiai, kurie įkris į žmonių širdis kaip krištolinės ašaros lašas, lydės juos visą gyvenimą.  Taip ir atsitiko. Madina yra mergaitė, kuri augo neturtingoje šeimoje, tačiau apie karališką jausmą suprasdavo. Turtas yra nerami kasdiena. Kuomet didelis jausmas virpa perkant daiktą, vis naują ir naują, prarandama dora. Kad ir kaip žmogus jaustų meilę, kartais vis vien jis tampa žmonių minia. O žmonių minia yra ta, kuri turi vieną didelį gyvenimo tikslą – pinigai. Madina tik jaudinasi, jog berniukas gali savo, kartais menkavertiškai pasirodančiu geraširdiškumu susilieti su žmonių minia. Mąslaus Madinos vaiko rūbelis dažnai atrodo gražesnis, nei jis išties yra. Dievas pakelia visa tai, į ką per daug dėmesio neskiria berniukas. Dažnai geras vaikas kaip pasislėpusi po lapu sraigė, bendrauti nemėgsta ir užuot klausęsis draugų, stengdamasis įsijungti į draugų būrį, su pačiu savimi kalbasi. Kad ir koks vaikas būtų užsivėręs, jo negalima vadinti svajokliu. Kartą mokytoja pasiliko makalėlį po pamokų ir išsakė didelį pamokslą apie bendravimo svarbą su klase:
          – Bendraudami žmonės praturtina savo jausmus, keičia savo nuomonę. Yra svarbu žmogui gyvumas, nuoširdumas ir ne tik pagarba, kurią tu labai gerai, mano pastabumu, supranti.
          –Tačiau man tik pagarba ir lieka, kuomet negaliu nuoširdžiai atsakyti, – kaip yra gera, kada nuoširdumas gali gyvuoti tik tarp didžio mokslo atstovų, – aš turiu gerą draugą ir tik vieną. Ir suprantu, jog reikia vertinti visada tai, ką turime. Ir neapgailiestauti dėl to, ką turime. – berniukui mintyse psichiatrija svarbiai išdygsta, kuomet reikia aptarti gailestį. – O jeigu aš neturėčiau tėvelių... Aš niekada nesuprasiu, kaip jausčiaus, jeigu neturėčiau tėvelių, nes aš nepažįstu šito jausmo.
– Džiaukimės tuo ką turime. – užbaigė mokytoja.
– Aš siekiu to, ko trokšu – tai būti laimingu, nors ir turiu visko, ko tik širdis gali užsimanyti kiekvieno vaiko. Ir man atrodo, jog laimė nepasiekiama taip lengvai, kaip mamos bučinys į žandą ankstų ryta, vos pramerkus akis. – priduria mamos ryto saulė.
         Meilės oazė, ramybė, saugumas su teigiamais jausmais gali gyvent ir grubaus žmogaus pasaulyje. Ar gi  ne todėl susipyko Nylsono mama su psichiatrija. Niekas niekame, labirintų koridoriais beklaidžiojantys balti chalatai nesupranta, kodėl jų nepakelia minkštas debesis. O gal ir labirintuose yra minkštas atsirėmimas į sprendinio atsakymą apie debesies pakeltus protus. Makalėliui juokas ima. Jis galėtų jiems padėti tik muilelio meilę įrodęs.
         Būdamas užsidaręs, jautrus, pirmuosius dailės pasaulio vartus atvėręs, berniukas, atsidūręs draugų būry, nepaleidžia savęs kaip plevėsa ir laiko savo širdyje uždaręs dailės rojaus vartų paslaptis. Grįžęs namo mažas vienuolis paima į rankas vėl knygą, jei draugai būna tinkami. Kažkodėl Nylsonas labai gerbia nosinaitę. Pasiimti nosinaitę į savo tašę yra makaliuko didelis garbės reikalas. Be abejonės, jog tas, kuris niekada nesistengė būti kruopštus, kantrus apie prabangų ir nebrangų daiktą – nosinaitę. Mojuodamas nosinaitę žodžio „Viso gero“  niekada nesako  tas, kuriam nebaisu įkišti ranką į šiūkšlių konteinerį. Makaliukas tam skurdžiam žmogui, kurio gyvenimas nepasisekė, nors šis vaikas niekada negalėtų to suprasti, taip pat kaip ir kodėl dar ir skurdžius orumą bando demonstruoti švarką nešiodamas išdidžiai, taria kartais, nesvarbu ar jis girdi, ar ne: „Jūs esate toks iškalbingas, tačiau mano nuomonė yra kita“ Makaliukas mokykloje išmoko didelę pamoką, jog žmogus gali kitam ne tik pritarti, bet ir gražiai paprieštarauti. Makaliukas daug išmokęs mokykloje ir subrendęs gali dabar ir svajokliui pasakyti: „Dievo garbei yra sutvertas kiekvienas žmogus. Tiek savo vidumi, tiek savo išvaizda, mes Dievui turime suteikti džiaugsmo“. O pasislėpęs berniukas galvoja; „Kaip gerai, kad esu gražus kaip palmės šakelė ir mano išvaizda neturi jokio pagrindo, dėl ko galėtų užkliūti nedorėlis“. Šitas juokas dar nėra žinomas net mamai.
          Švelni mama gali viską sužinoti apie savo vaiką. Švelnumas kada nors vis vien prakeiks laukinį žvėrį. Švelnus muilelis nekenčia blogio. Bet ar jis gali turėti blogas mintis. Juk švelnumo misija yra savo žavesio paslaptimi sušvelnint grubų žmogaus elgesį. Ledinės širdies berniukas, akmens kietumo pykčio dažnai turintis, nemeile palietęs jautrų makalėlį, pajaučia ką darąs, kai vaikas apsigina išdidų žodį tardamas švelniai. Entuziazmas ir energija gali būti naudingi, jei neklaužada suprastų, jog tai gali gražiai suskambėti darbeliuose. O mažylis tai pasako:
            – Puikybė visai neturi vietos, kuomet kantrybė nušvinta kaip saulė. – Ta poetiška frazė yra mažo berniuko švelnumas. Poezija, jis dar būdamas negimęs, išmoko, jog yra ne taisyklė, ne įsakymas, o žodelis „tarsi“. Kaip ir visi iškilūs žmonės, makaliukas vis dėl to yra išdidus. Ir jis, mamai padedant, kovoja su šia savybe. Mama dažnai vaikui sako: 
            – Išdidumas yra nuoširdžiai suspindusi šypsena veide, žvelgiant į kitą ir tariant „Laba diena" visiems pažįstamiems ir draugams. Išdidumas yra tada, kai aplinkiniai apie mus turi gerą nuomonę. – Ir kartą Madinos draugė prie kavos puodelio tarė:
             – Šitas vaikas sveikinasi su manimi net ir man nematant, nepastebint.