Kiekvienoje veikloje svarbu žmogui pajusti, tarsi angelui, jog nugaroje išsiskleidžia ir ima plasnoti troškimo sparnai. Troškimo sparnai turėtų atrodyti kaip banguojančios servetėlės, kurių kraštai krintantys nuo stalo neleidžia žvelgt į namų šeimninkę, kaip į modernią skalbyklę. Ir nežinoma lig šiol, ar servetėlės kvarbatka yra modernios gėlytės idėja ar tiesiog saulutės gerume ištirpusios nuolanki gėlės tarnaitė, sukurta nuotakos galvytę papuošti tarsi veliumu. Tie troškimo sparnai yra pažadėti ir šventu žodžiu palaiminti. O kas pasauly neramesnio už gražios moters išsikerojusius plaukus, kurių sušukuoti rodos atsikėlus rytą net nereikėtų. Tas natūralumas, kuris tik ne vandens trokšta, o saulės, prašo likt be makiažinės. Vos tik paliečia makiažas lūpas ar ilgas blakstienas, viskas subliūkšta: makiažas didesniu panorsta tapti už veidelio smulkumą. Jis taip trokšta garbės, kad net valgo gerumą. Tad mergaitės troškimo sparnai paimti chemikalų tvarinį yara nedideli. Vos tik prieina Madina prie savo karališkojo veidrodžio, akimirksniu sugriebia neramus sparnų plazdėjimas, nesuprantant širdingo jausmo raudoname lūpdažyje, skaisčių rozmarinų kvape. O gal tada labiau derėtų paimti į rankas lankelį, kuris tik susiaus išsikerojusią obels šaką. Rodos nedažnai madina sagėmis puošia savo bangelių netvarkingą muziką. Madina lankeliu pasidabinus jaučiasi kaip su karūna. Ar dar kažko reikėtų širdžiai trokštančiai karaliene tapti. O gal širdis turėtų suprasti ir apie kažką mažesnio... Mat ji nori, kad galva būtų šventų saulės spindulių apsupta. Ir yra kažkokia paslaptis to lankelio, dar nežinoma, bet, rodos, Madina baigia ją suprasti. Lankelis skleidžia kito pasaulio vibracijas. „Nežinau kaip patekau į kitus lygmenis: vieną kartą užsidėjus lankelį pajuntu, jog artėja varpelių muzika, kitą kartą jaučiu,  jog mano suknytė keičia spalvas. Gal man akyse pasivaideno svečiai spalvomis pasivertę , gal muzika kažkur iš kaimelio pakraščio atidundanti sušmėžavo. Pasaka pati pasibeldė į mano girgždančias medines širdies dureles.“ Ir tai buvo gerumas. Mažas berniukas iš kito pasaulio smarkiai troško pažaisti su Žemės gyventoja. Kas rytą Madina užsidėjusi lankelį išgirsdavo tai muziką artėjančią, tai išvysdavo ant savęs spalvinę oazę. Mergaitė būdama žydro dangaus svajoklė negalėtų niekaip nors vieną dieną  muilelio nepamyluoti, kaip gerumo didžio. Todėl ir balsvas muilelio atspindys įsiliejo, susisuko su išdaigą iškrėtusiu kito pasaulio žiburėliu. O grožis juk skamba, kai gabus matematikas kalba su dailininku ir jie kalbėdami išlaiko abipusę toleranciją. Kartais tas kalbintojas siekia meilės, kurios išdidus žmogus dar nepažinęs. Ir kaip reikėtų nuleisti išdidumo sparnus ir paklausyti to, kurio kiti nenori išgirsti. Į pasaulį ir į visus pasaulius žvelgti su pagarba, kaip į skruzdėlyno gyvenimą, kurio ramybės nevalia sudrumsti, privalo kiekvienas. Mergaitė berniukui beatodairiškai prisiekinėjo, jog jis yra gražesnis už lauko ramunes, ir ji pasakė: ,, Jei norite tapti kaip balto ryto šviesa, privalote muilelį pamilti.“ Kažkada Nylsonas išdidžiai tarė: „Muilelis viską gali, muileliu trokštu tapti“. Tai buvo nuostabi įtikėjimo į muilelį akimirka. Madina niekada nepamirš savo draugo Nylsono, su kuriuo būdavo įdomu pasimatyti. Ji tapo mokytoja, Nylsono mokytoja.

             Ta kasdienybė šlamėdama yra šiek tiek daiktiška. Daiktiškoje kasdienybėje atsiranda žmonių bruzdesys, jame nemielai groja pyktis. Atsiranda žmonių, turinčių didelę širdį: nuoširdžiai, karštai kalbančių, nejaučiančių ribų savo kultūros. O Nylsonas, nors ir ne žmogus, o elfas yra tas mažytis matematikas, su kuriuo dailininkė rado bendrystę.

            – Paprastumas žmogų puošia. – pradeda pamoką Madina, – reikia mąstyti tiek, kiek jėgos leidžia ir tuo pačiu leisti širdžiai pajusti, kur gėlę būtų gražiau apgyvendinti piešinio lape. Nemąstant galima nesamonę nupiešti, kuri dar ir blogio reikšmę gali turėti. Kai žmogus yra paprastas, tai ir jo darbas suprantamas. Verčiau išmokti tai, kas kiekvienam skirtingai tinka ar prie ko linksta širdis, nei gaišti laiką įnikus į sunkų dailės  mokslą. Beširdiškai, be meilės mokytis irgi negalima. Nors viskas piešinyje turi nors lašelį atspindėti realybę.
            Savo mokytojai, nežemiškas vaikutis pajuto meilę ir tapo dailininku. Tik jam dar vis neaišku, dėl užgriuvusio galvytę fantazijos didelio kiekio, kurį nykštukas pajunta dar tik įpusėjus visai mokslo programai. Visatos ranka ėmė glostyti Madinos draugo galvytę. Madina turėjo paaiškinti didelius dalykus bręstančiam genijui:

       – Visai dar nesenai imta suprasti, jog nupiešti medžio lapą tokį, koks jis yra, žmonėms nebegražu. Pasaulio mėgdžiojimas nesuteikia žmogui dalelės savęs kaip labai svarbios. Gi žogus nori atkartoti tai, ką Dievas sutvėrė, tai  jis jam labai atsidavęs jaučiasi. Kvailys visada kartoja tą patį ir negalvoja dažnai. Atsidavęs žmogus vienam ir tik vienam, kas šiam pasauly yra galingiausia, nuolat kartoja maldos žodžius, ir dažnai tokius pat ir kiekvieną dieną. Šitas žmogus turi didelę sąžinę. Anksčiau dailės kūriniai buvo labiau puošnūs, juose atsispindėdavo grožis ir mokslas. Tuose dailės kūriniuose labiausiai išsakoma žmogaus sąžinė. O jeigu be jokios sąžinės graužaties pavyksta nuskriausti draugą, kuomet žmogus yra labai įsižeidęs, tai reiškia pats Aukščiausiasis leidžia supykti. Pradedama manyti, jog žmogus turi siekti tapti asmenybe. Tai reiškia, jog jis neatkartoja gyvosios gamtos, bet prideda piešdamas tai, ką norėtų pasakyti. Sakoma, jog tai žmogus su savo nuomone. Šiais laikais dailė tapo problema. Daug dailininkų turi negražią fantaziją. Fantazuoti išties blogai nėra. Bet kai fantazija peržengia padorumo ribas, darosi nejauku. Dabar dailės kūriniuose mažiau mėgdžiojama gamta, daugiau fantazuojama, o taisyklės ir tradicijos, kurias gili senovė paliko, visai rodosi nebesvarbios. Todėl juose mažai atsispindi sąžinė. Mat žmonėms būna kartais labai skaudu. Ir ne visada reikia klausytis griežtų pasaulio taisyklių. Nors dailės darbas gali žmogų išgąsdinti. Šiuolaikinis menas stengiasi parodyti kažką įstabaus. Taip besistengdamas jis pradėjo būti nedoras. Žmogui paprastumas ėmė rodytis neįdomus. Kurti meną reikia ne todėl, kad būtų galima turėti iš jo naudos. Žmogus turi būti savo viduje toks doras, kad dailės užsiėmimas jam teiktų tiesiog malonumą. Didžiausia žmogaus bėda –  tai neramybė. Imta nepaprastai sudėtingai piešti tam paprastesniam žmogui, kuris negali pasiekti sudėtingumo didžio. Daug laisvės turėdamas žmogus labai trokšta. Tačiau egzistuoja toks žodis  kantrybė. Kai kurie labai lengvai trokšta pasiekti rezultatą. Tam, kad išpuoselėt medžio lapelį ant piešimo lapo, reikia sukaupti savo širdies pirmąjį žingsnį, dar tik pradedantį iš širdies lipti. Neplanuojant savo veiklos, nepasiruošiant darbui, viskas slysta iš rankų. Kantrybė kartais reiškia išdidumą. Žmogus vertesnis tas, kuris išdidžiai laikosi savo vienos siekimo krypties. Juk kiekvienam rūpi kaip jis atrodo palyginus save su kitu žmogumi. Žmogus pasiekęs daug meno srityje gali didžiuotis savo pranašumu, profesoalumu. Kai mes nekantrūs, tai šis jausmas yra todėl, kad kažkokia didesnė jėga mus vejasi. Ten, kur norisi nepamąstyti, reikia kantrybės. Reikėtų siekti sustoti, kai užvaldo blogis ir nepaskęsti žmonių minioje. Kantrybė yra ne vien laukimas. Kantrybė yra poezija.

                Mąslus berniukas, didelis pamokos klausytojas, išmintingai pabaigė mokytojos žodžius:
               – Meilė yra beribė poezija. Todėl, kad iš jos niekada neišeitų žiaurūs bauginantys žodžiai, dėl kurių žmogus galėtų nerimauti. Meilės kalboje randasi ne įsakymas, ne taisyklė, o žodelis „tarsi“.