Meilė
Pagal Vikipedijos aiškinimą
Vienos psichologijos kryptys nepagrįstai pabrėžia biologinį, romantinį meilės pradą, kurį kursto geismas, lytinis potraukis, instinktyvus poreikis sukurti savo šeimą ir pratęsti savo giminę. Kitos kryptys nepakankamai įvertino šį pradą, traktavo meilę kaip taurų, dvasinį jausmą, išreiškiamą platoniškąja meile.
Ar iš tikrųjų taip yra?
Kiekvienam meilė yra skirtinga. Vieniems (oms)– kasdieninė duona (pasipelnymo šaltinis). Kitiems – malonumas, o poligamiškiems - objektų įvairovė.
Kad meilė klestėtų, turėtų būti tik dviejų žmonių paslaptis. Anot V. Šekspyro:
Bijau aš apie meilę prasitarti,
Nors vis labiau tavęs.
Tasai gėdingai smukdo meilės vertę,
Kas ją lyg prekę neša į gatves.
Menu vieną epizodą iš savo gyvenimo. Vieną kartą, kai man buvo 5 – 6 metukai, mama mane nusivedė į bažnyčią. Kadangi suolų (klauptų) nebuvo, mes atsistojome prieš altorių. Man iš kairės už 2 – 3 žingsnių, pusiau profiliu priekyje stovėjo jaunuolis 17 – 18 metų (tuometiniu mano supratimu). Jį matydama, jaučiau tokią beprotišką palaimą, kad ten galėjau stovėti iki nualpimo, bet Mišios pasibaigė ir mano svajonė dingo kaip miražas. Jo vaizdas taip įsirėžė atmintyje, jeigu būčiau dailininkė – laisvai dar ir dabar nutapyčiau jo portretą. Neprisimenu ar šalia jo kas nors buvo ar ne. Matomai man tada buvo ne aktualu. Tada aš jį pamačiau pirmą ir paskutinį kartą. Tačiau niekada gyvenime neieškojau panašaus į jį. Matomai instinktyviai jaučiau, kad niekas nesikartoja.
Šis mano atvejis toli gražu netinka nei vienos psichologijos krypties aiškinimui, nei kitos. Tai buvo paprasčiausiai beprotiškas susižavėjimas.
Dar buvo priešingas atvejis. Man atėjus į darbovietę dirbti, susitikau vieną būsimą bendradarbį, kuriam iš pirmo karto pajaučiau antipatiją ir išliko iki jo išėjimo iš darbo, nors su manimi būdavo labai mandagus, taktiškas, stengėsi man įtikti. Kalbant su juo, turėdavau slopinti save, kad neprasiveržtų į paviršių mano antipatija jam. Mano gyvenime tai buvo vienintelis toks atvejis.
Peršasi išvada:
Kaip įvairūs daiktai vieni kitus traukia, o kiti – stumia, taip pat ir žmonės turi tą savybę. Vieniems jaučiama simpatija, o kitiems – antipatija. Amžius nevaidina jokio vaidmens.
Mano nuomone arčiausiai tiesos buvo poetas Paulius Širvys sakydamas:
„Kai naktį mėnuo nardo
Tarp mirgančių žiedų,
Neklauskit meilės vardo –
Jai tūkstančiai vardų.“
Teisi buvo ir „Saulėlydis“ eilėraštyje „Apie meilę be „myliu“.
O kaip su ta meile būna senatvei pabeldus į duris?
Amerikiečių rašytoja Kolina Makalou savo literatūrinės herojės septyniasdešimt dvejų metų Merės lupomis sako: „Šitame absurdiškame savo kūne aš tebesu jauna – tebeturiu jausmus ir geismus, ir svajones. Senatvė –tai žiauriausias kerštas.“
Prancūzų rašytojas Fransua de La Rošfukas rašo: „Senatvė yra tironas, kuris grasindamas mirties bausme, uždraudžia mums visus jaunystės malonumus.“
Kadangi meilei amžius įtakos neturi, tačiau yra viena sąlyga: reikia turėti ką mylėti, tai reiktų mylėti iki mirties, kad žmogus nejaustų vienatvės. Vienatvė žmogų sekina, žlugdo morališkai.
Pasaulyje viskas kinta. Pastovus yra tik laikinumas.
Įdomu, kas laukia meilės ateityje? Pokyčiai į gerą pusę ar blogą?
Kartais atsitinka taip, kad meilė būna panaši į vandentiekio čiaupą: nori – atsisuki, atsigeri vandens, nori – užsuki. Padažnėjęs ilgalaikių partnerių keitimas,
kai nukenčia vaikai bei jų dvasinis pasaulis, nes jie nemato pavyzdžio, kaip jie turėtų toliau gyventi. Gal tai tik bohemiško gyvenimo būdo reliktas?
Viskas turi šviesiąją pusę, meilė taip pat. Tikėkimės, kad bus viskas gerai.