taip stipriai
taip stipriai priglust
lyg prigludusi medžio žievė
prie apnuoginto
balto liemens
kad išsaugotų šerdį savim

taip švelniai
taip švelniai apglėbt
kaip kad lauko žolė
griežlės lizdą
kad nubudusi ryto giesmė
užgiedotų giedotų širdin

nekaltai nekaltai
lyg puta kaip kad krantą
smėlėtą myluotų
prisiglausti priglust apkabint
ir kartot
tavo vardą kartoti