Gavo kaulą, kvailas šuo,
Jam paspyrė jį piemuo.
Šuo jam garsiai suamsėjo,
Ir su kaulu nudungsėjo.
Šuns nudriskus uodega,
Tuoj pakilo, lyg gyva.
Taip skaniai neėdė jis,
Jau metus, o gal ir tris.
Tik štai piemeniui baugu,
Šeimininkė pavadino jį kvailiu.
„Ko čia svetimus peni?!
Kai savi dar alkani!"
Piemenys liks be pietų,
Gal tada nešers šunų kvailų.