Iš „Pelėdų proEzijos“ (6

6. Nu tėsiok turėkitia amėny – yr toks yvikių matimas

  Kuomet  atsikratau snaudulio, išsigiedrinu arba, tarkim, atitolstu nuo Slunkiaus savyje – tiesiog  be žodžių darosi nuostabu ir reikia mokytis iš naujo suprasti žmogaus būties paveikslą, kuris  asmeniškai  man susiformavęs  per beveik šimtą metų. Liūdna? Ogi visai ne, juolab  girdint, kaip kažkoks angelas nepatingi šypsodamasis  pasakyti: Nu tėsiok turėkitia amėny – yr toks yvikių matimas
  Gera, kai tokie angelai lydi žmogų, o aš įsitikinęs, kad man netgi pakeleivį parūpinęs. Dar vis bevardis, tačiau nešioti jį užantyje, neparodžius viešumai, jau irgi nebūtų  smagu.

Priglusk, keleivi,
tavimi tikiu
nors veidas pridengtas,
bet akys netgi iš giliau
kaip mirusiojo kaukolės,
pasaulį žvalgo taip,
kad pamanau – gal nesinori tau
ar net bijai,
kad atpažintas būsi.

Man šitiek daug nereik,
užtektų tiek,
kad įtikėčiau, jog esi čia buvęs –
ir čia, ir ten, ir nesvarbu net kur –
visur tavo namai,
ir žirgas atsikels iš užmaršties,
kaip feniksas iš savo pelenų.

Priglusk, keleivi,
tavimi tikiu.
kad vėl į kaukolę sudėsi tai ir taip,
kas buvę.

  Beje, eilėraštis parašytas irgi lyg kažkam sufleruojant, ypatingai pabaigos dvi paskutinės eilutės. Man pačiam  ilgokai reikėję pasikrapštyti, kol supratau, kad tikiu į laiką, kuomet nesuabejoji, kad eini į prieki, o atsigręžęs ir gerai  nusivalęs akinius, sukaupęs akyse dienos šviesa,  pamatai – esu tas, kursi su Pelėda draugai. Argi tokiems mums reikia girdėti Kristijoną, kaip jis pamokslauja. Ir ne  tik liuteronų bažnyčioje. Akivaizdu, kad ne tik laikas, bet ir jo žmonės pažįstami ir smagu girdėti kaip po kojomis tapena žingsniai... Daug žingsnių. Jie  neskaičiuojami, bet suvoki, žinai, kad tokia kelionė pasidaro, kai atsiranda grąžos reiškinys – žingsnis į priekį ir bent  du ir daugiau atgal, atgal...

  – Matuoji laiką?
  – Ką reiškia, Suliko „matuoju laiką“? – teiraujuosi jos.
  – Aną kartą ketinai paklausti, kaip atsiranda Suliko,  bet neišdrįsai kažkodėl. O gal aš nelabai tiksli savo  pajautose. Tačiau yra ir tavo parašyta, kad nors į dienoraštį dėk, o atnešusiems tai, jo durys bus atidarytos. Kaip Vincui Kudirkai, kaip Bladukui.. Galėčiau pacituoti, bet neakla ir matau, kad ne man, riteri Pranai, parašyta.
  – Man tenka dažniau aiškintis ir aiškinti negu pačiam kažką  doro pakalbėti. O lyg galėčiau.
  – Pavyzdžiui.
 
  Viešpatie, kaip reikėję tylos, bet jos nebuvo. Į duris tuk  tuk, o jas atidarius matau truputį pasigrimavusį (tikrai nedaug) mielą, jauną žmogų. Ir dabar netikras, ar jis žino, kad mintyse dažniau vadinu „mieluoju Lucilijumi“. Taip įpratau be jokio tikslo, įpratau skaitydamas Lucijaus Anėjaus Senekos laiškus, kurių kiekvienas prasideda tais pačiais keturiais žodžiais: Seneka sveikina mieląjį Lucilijų. Būta, kad pamanydavau, jog laiškų autorius Lucijus laiškus rašo vos ne sau. Pats sau ir Lucilijus, ir  mielas Lucilijus. Betgi pasakyta: kaip pavadinsi, taip  nepagadinsi, bile į pečių nepasodinsi. Tačiau  man tai  net kažkaip smogu, gera. Vis jį žino ir gerbia, kaip Klaudijų Sulovarvį, o aš dar ir kaip mieląjį Lucilijų.

  Sugrįžus man nuo durų. 
  – Iš kur jis taip viską žino. Kad ir dabar... kad aš pas tave.
  – Blogai žino, Suliko. O ir tavo  pajautos išblukę,  netikslios. Ne pas mane tu, tai aš, Suliko, pas tave.
  – Negi? – nustebo, o akys lyg prašvito, pragiedrėjo, o  tuomet jau ir visas žmogaus dangus. Toli toli tuomet matai, dar ir iš toliau girdi.
Pelėda