Nekraipo dėmesio, kas dedasi aplink
Aistringo skrydžio svaiginy krankliai,
Kai virš beržyno plakasi jų šokis
Ir iš akiračio nenorim juos paleist – 
Už tokią graciją vertėtų gausiai ploti,
Bet jų viražai negi dėl šlovės.
Kai kraujas kvaista, siekdamas zenito?
Skrajūnai kils ir kris, nutols ir priartės,
Kol vėjas nuneša, kol virš miškų pranyko.
Norėjau klausti – skrydį ar meni,
Tačiau tyliu – sparnų juk nebeturim.
Mes du krankliai – bambekliai du seni,
Zenitą slegiantys po žiemiškom kepurėm.
Sakau, gal ropškimės ten, ant stačios kalvos?
Botagas žvilgsnio – gal aš išprotėjau?
Dūstu, kreguoju ir turiu sustot.
Jokių pavasarių. Koks šaltas kovo vėjas.
Abu be žodžių kūprinam namo,
Nesižvalgydami į debesuotą erdvę.
Ar kas kada galėjo pagalvot,
Kad paukščių aistros šitaip mudu erzins?