Dėkinga likimui, kad taip ilgai gyvenu, kad šiandien dar galiu surinkti patirtis – iš atminties, iš užrašų, iš senovės istorijos, iš savo kartos laiko ir iš vėl siunčiamos dabartinei kartai išbandymo.
Buvau pavadinusi  tekstą „Menas gyventi“, bet pakeičiu.
 
Lietuvių kalbos žodyne išvardinta visa eilė meno rūšių, paminėtas net menas kariauti. Gal ir žudyti – menas? Nepaminėtas tik pats subtiliausias iš menų – menas gyventi, bent išgyventi. Ir kažkuo giminingas – menas gydyti. Kūną ir sielą. Menas suprasti, jausti, būti kartu.
Ir vis tik neatsakyta, trumpai, tiksliai ir aiškiai – kas gi yra menas, o su žodyne jo apibrėžimui panaudotais terminais negaliu sutikti, nes meną apibūdinti tik kaip tikrovės atspindėjimą vaizdais ar to atspindėjimo sritis, tegu ir įvardintą kūrybiniu, yra per siaura. Juolab mokėjimas dailiai, nepriekaištingai, gerai ką daryti, meistriškumas greičiau apibūdina amatą, o ne meną. Meną įvardinčiau kaip kūrybos sinonimą, aukščiausią jos kategoriją. Tuomet nebetinka ir pats žodis mokėjimas, nes išmokti galima tik vaizdavimo techniką – natų užrašymą, spalvų derinimą, kalbą, balso moduliaciją, bet kūrybinės minties, gimdančios meną, išmokti ar išmokyti neįmanoma, ji arba yra, arba ne. Ji gimsta proceso metu ir kiekvienu atveju yra nauja, ne atkartojimas, ne serijinė gamyba. Ji gali egzistuoti tik būdama laisva, jokiame soc. realizmo metode jos neįkalinsi, neapibrėši tarnybinėmis instrukcijomis, nurodymais, štampais.
Kompozitorius ir instrumentas, dailininkas ir dažų paletė, poetas ir skaitytojas – nepavaldūs laikui, raiškos formai, taisyklėms, nurodymams, netgi mokslo įrodymams. Visa, kas yra realybėje, gali tarnauti menui, bet negali jam vadovauti, nurodinėti.
Gydytojas ir ligonis. Jų santykis – amatas ar menas? Kaip pažiūrėsi.
Pasuku į savo gatvelę. Giliai susimąsčiusi tipenu smulkiais žingsneliais, visa esybe jausdama vasaros pavakarės jaukumą, kaimo tylą, šilumą – viskas iki skausmo pažįstama, sava. Dar kartą atsigrįžtu, bet nebepamatau būrelio žmonių, su kuriais ką tik atsisveikinau. Tarsi likau kažko nepaklaususi, kažko nepasakiusi. Gal nė nereikia, taip tegu ir lieka?
Šypteliu viena sau atsiminusi studentiškus metus – taip aiškiai matau didžiąją auditoriją, dar bemaž nepažįstamus draugus, nes tai pirmas kursas, mažą dėstytojo anatomo Artūro Jurgučio figūrėlę. Gal sąmoningai, norėdamas sumažinti įtampą, žinodamas, kaip nemėgsta studentai to sauso anatomijos mokslo ir bijo egzamino, prieš pradėdamas pirmąją paskaitą jis papasakoja linksmą istoriją kaip buvo kuriamas medicinos mokslas.
Bemaž kiekviename kaime būdavę pastabesnių, galvotų žmonių. Šiltinės epidemijos metu susirgęs kaimynas šiaučius atėjęs pas tokį žiniuonį prašyti pagalbos, o tas, pirmą kartą susidūręs su tokia epidemija, nežino nei kas tai per liga, nei kaip ją gydyti, bet juk reikia ką nors ligoniui patarti, tai ir patarė, kas pirmiausiai šovė į galvą:
– Valgyk lašinius.
Šiaučius pagijo. „Daktaras“ pasižymėjo savo užrašuose: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui“.
Ta pačia liga susirgo kriaučius. Žiniuonis jau drąsiau gydymui skiria lašinius, bet kriaučius numirė. „Daktaras“ užsirašė: „Lašiniai nuo šiltinės tinka šiaučiui, bet netinka kriaučiui“.
Dabar tai kelia šypseną, bet iš esmės niekas nepasikeitė – visa ko pradžių pradžia yra betarpiškas stebėjimas ir sugebėjimas pasinaudoti patirtimi, kuri vis turtingėja, mokslas patvirtina ar paneigia jos teisingumą, bet genialiausi atradimai padaromi prie ligonio lovos.
O, kad šiandieniniame gyvenime viskas būtų taip paprasta!
Parėjusi į savo kiemą neinu vidun – tokia jauki pavakarė, tai įsikuriu ant apsamanojusių verandos laiptelių prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir nuklystu į atsiminimus.
Kažkada, seniai, prieš kelis dešimtmečius, darganotą žiemos dieną į mano kabinetą atėjo jauna, kaip reta graži, sveika moteris, atsisėdo, pasidėjo ant kelių sunertas rankas, kaip daro labai pavargęs žmogus, sunkiai atsidūsėjo ir pasakė:
– Daktare, gelbėk, nebegaliu!
Tada buvau jauna, ne kažin kiek tos gyvenimiškos, o dar mažiau profesinės patirties, tai tik pati sau pagalvojau – kas tai per liga ir kuo ji gydoma – nebegaliu? Kol susivokiau, ko čia dar paklausus, moteris pati ėmė pasakoti, šokinėdama nuo vienos problemos prie kitos: dirbanti fermoj melžėja, į darbą reikia išeiti vos ne tuoj po pusiaunakčio, du vaikai pradžioklinukai, vienas į mokyklą dar neina, kol didieji išsiruošia į mokyklą, mažasis dar miega, paskui pareina ji, o kai reikia išeiti į vakarinį melžimą, vyresnieji jau būna grįžę. Vyras susirgo šizofrenija. Ne, nėra agresyvus, bet išsimiega, kol ji darbe, kai sugrįžta, jis be perstojo kalba, reikalauja dėmesio sau, neleidžia miegoti. O juk jai vienai reikia ir visus namų darbus nudirbti, kur dar kolūkio burokų normos, šienapjūtės, bulviakasiai? Dabar vaikai susirgo. Ne, gydytojo nereikia – vėjaraupiai. Nebegaliu! Bent valandą, dvi ramiai pamiegoti!
Dar tik ruošiausi klausti, o kuo aš galiu padėti, kai moteris paprašė:
– Būk gera, daktarėle, paguldyk vyrą nors trumpam čia, į mūsų kaimo ligoninę. Į „durnyną“ gulti nesutinka, esąs protingas o čia prikalbinau. Kai tik galėsiu, pasiimsiu. Su kitom bėdom susitvarkysiu pati. Bent keliom dienom!
Tiek maldavimo buvo moters akyse, kad nieko nebeklausiau. Netrukus kolūkio sunkvežimis sustojo prie ligoninės, moteris kaip mažą vaiką paėmusi už rankos atvedė savo vyrą, paskui nuvedė į palatą. Surašiau ligos istoriją – radikulitas... Kasdieninių vizitacijų metu nieko neklausinėdama išklausydavau sveikutėlius plaučius ir paieškodavau skausmingų taškų greta stuburo. Neilgai trukus sunkvežimis vėl sustojo prie ligoninės ir du laimingi žmonės išvažiavo namo. Pamiršau. Iki sekančio karto. Žinoma, prasižengiau ir tuomet galiojusiai tvarkai.
Ėjo metai. Laikas nuo laiko moteris ateidavo pas mane – nebegaliu! Žinodavau, kad tikrai nebegali, ne piktnaudžiauja mano gerumu, vėl gydydavau „radikulitą“ ar kaip kitaip padėdavau išspręsti problemas Vyras būdavo ramus, netrukdydavo kitiems ligoniams – gal ir pats norėdavo bent retkarčiais ištrūkti iš namų aplinkos, o ligoniai nesistebėdavo – kaime visi viską žino, supranta, ir niekam tai neatrodė keista. Užaugo vaikai, išvažinėjo. Moteris išėjo į pensiją, o ir fermų neliko.
Šiandien sutikau būrelį žmonių ir pagalvojau – ką jie primena? Viena moteris atsiskyrė nuo būrelio, priėjo, apkabino, bučiavo ir glostydama vis kartojo:
– Daktarėle! Daktarėle!
O aš nustebusi žiūrėjau, kokie baltutėliai žili jos plaukai, kokios mėlynos akys – nėmaž neišblukusios nuo ano, pirmo karto, kai atėjo pagalbos. Tarsi nė nebuvę tokio sunkaus gyvenimo; pirmą kartą pamačiau verkiančią. Nesikalbėjom, tik pastovėjom susiėmusios už rankų ir nuėjom katra sau. Dabar, seniai jau pensininkė, sėdžiu kieme prie baigiančio žydėti jazmino krūmo ir galvoju – kaip gerai, kad aš gyvenau savam, o ne dabartiniam laike. Kaip ne keista, tada, kai nebuvom laisvi, jaučiausi daug laisvesnė – niekas taip smulkmeniškai nenurodinėjo man guldyti ar neguldyti ligonį, kaip ir kuo jį gydyti, o kartais tik padėti išgyventi. Man buvo suteikta bent šiokia tokia galimybė būti Gydytoja. Dabar tai būtų neįmanoma, kai įvesta tvarka, beje, kartais prasilenkianti su elementaria logika. Gydytojas įspraustas į normatyvus, apribotas nurodymais, įstaigos vidaus ir iš aukščiau atsiunčiamom taisyklėm, jis negali paskirti jokio medikamento, kuris neįrašytas sąraše, kaip vartotinas tai ligai (ligai, ne ligoniui!) gydyti. Viskas tvarkingai sudėstyta lentynėlėse, gydytojui nereikia galvoti, nes viskas pagalvota už jį. Nepaklūstantys baudžiami.
Tie nurodymai, apribojimai kartu tarsi atleidžia gydytoją nuo pareigos padaryti dar ir tai, kas nenurodyta – jei nutiktų kas bloga, gydytojas bus kaltas, jei nepasiuntė kokiam sudėtingam šiuolaikiniam tyrimui, bet niekas nepriekaištaus, jei paprasčiausiai kruopščiai neapžiūrėjo žmogaus, neišklausė širdies tonų įvairiausių atspalvių, nes tai neįrašyta instrukcijoje. Gal todėl dabar tik rašoma, rašoma – apsidrausti, gal todėl ilgiausios eilės prie brangių modernių tyrimų, o sakykit, kada paskutinį sykį gydytojo kabinete jus paprašė nusirengti?
Nesakau, kad reikia grįžti prie medinuko stetoskopo ar savų pirštų, bet... Tolsta, tolsta gydytojas nuo ligonio lovos. Jis puikiai interpretuoja besielių aparatų, laboratorijų pateikiamus tyrimų atsakymus, bet ne visada bepastebi, kokios spalvos jam gyvybę patikėjusio žmogaus akys, nes į jas pažvelgti nėra kada. Menininkas turi būti laisvas. Sveiko, pilnaverčio, laimingo gyvenimo, išgyvenimo menas, nuostabiausias, subtiliausias iš menų, kuriamas dviejų – gydytojo ir ligonio, o visa kita gali tik tarnauti, ne nustatinėti žaidimo taisykles.
 
Šeimos gydytojas privalo žinoti viską, nuo visų žmoniją varginančių ligų ir būklių etiopatogenezės, klinikos, ištyrimo galimybių, gydymo iki moderniausių mokslo pasiekimų visose srityse, t. y. gerai nežino nieko, nes suvokti tokį kiekį informacijos vienam žmogui neįmanoma. Įdomiausia, kad žinoti privalo, o tų žinių savo nuožiūra panaudoti neturi teisės – tik kai atitinkamos srities konsultantas paskirs kurį medikamentą, šeimos gydytojas galės atlikti techninį darbą – išrašyti receptą, o jei prireiktų keisti jo dozę ar vartojimo tvarką ir to negali savo nuožiūra.
Kita vertus, siaurų sričių specialistai tarsi atleisti nuo visų kitų susirgimų žinojimo – ir kam jiems žinoti, jei tų žinių nereikia, nes gretutinių ligų negydo, o liepia apie jas sakyti šeimos gydytojui, šis vėl pasiunčia konsultuoti kitam specialistui, kol pacientas išdalinamas į atskirus organus ir sistemas, jam nusibosta klajoti iš kabineto į kabinetą ir jis; išklausęs kokios telelaidos, nueina pas žiniuonę ar ekstrasensą, kurie kantriai išklauso viską ir niekur nesiunčia.
Tiesa, prieš kiekvieną konsultaciją pas specialistą, ligonis privalo iš savo šeimos gydytojo gauti siuntimą ir, neduok Dieve, nepražiopsoti nežinia kieno tam šventam reikalui nustatyto termino! Nesvarbu, paeina dar ligonis ar ne.
Kokie dievai visus tuos normatyvus sukūrė? Taip ir norisi pasakyti – ieškokite moters (atsiprašau – verslininko)! Viskas atsiremia į pinigus, tiesiogiai ar per aplinkui…
Man įdomiausia, kartais prajuokina, kartais pravirkdo, o dažnai priverčia giliai susimąstyti iš šalies stebint, kaip įsijautę įstatymų, taisyklių, normatyvų kūrėjai ima nurodinėti gamtai, o ši gyvena sau pagal savo tvarką ir nė nemano klausyti – negyja sau koks užsispyręs plaučių uždegimas per valdininkų nurodytą dienų skaičių ir gana, nesiduoda kuris susirgimas įveikiamas būtent to vaisto, kurį propaguoja būtent tas jo gamintojas, nes kiekvienas ligonis kitoks, jo atsparumas, kelių ligų deriniai, pagaliau pasitikėjimas daktaru ar vaistininku kitokie. Lašiniai nuo šiltinės ne kiekvienam tinka. Dažniausiai tokiais atvejais nukenčia ligonis, jo problema, jei nepagijo per nustatytą dienų skaičių. Ir nemėgink ginčytis – daktaras geriau žino. Tai, kas parašyta instrukcijoje.
Kas šiandien yra gydytojas? Menininkas? Pasvajokim. Amatininkas? Turėtų džiaugtis, galėdamas būti juo vadinamas. Tai kam juos tiek metų moko, kam tuos diplomus duoda, dar prisaikdina, jei nepasitiki? Jam tepalikta teisė tik būti sraigteliu, vykdančiu nurodymus. Menas gydyti gali gimti tik prie ligonio lovos, o ne farmacijos pramonės magnatų, ministerijos klerkų, gydymo įstaigų administratorių galvose.
Nepajutau, ėmusi garsiai kalbanti pati su savim – tai ką daryti? Tvarka, taisyklių laikymasis iš esmės juk nepeiktina, tik svarbu kokios jos, kokiu tikslu kuriamos, kam tarnauja.
Taip ir girdžiu pasipiktinusių sveikatos apsaugos organizatorių balsus:
– Ar bent žinai, kaimo daktarėle, kiek kainuoja viena ligonio diena šiuolaikiniame stacionare? O kokios pasaulinės vaistų kainos?
Betgi kam kitam, jei ne ligoniui, viso to reikia? Kam taupoma – to paties ligonio sąskaita? Ką turim brangesnio už gyvybę, sveikatą?
 
Sugrįžtu į šių dienų realybę, pamėginu įvertinti, kokį kelią turi nueiti, kokias kliūtis įveikti, kokią kainą užmokėti prie ligonio lovos laisvo menininko – gydytojo galvoje užgimusi laisva mintis, tegu ir apie lašinius nuo šiltinės, juk nuo to pradėta kurti medicina, tokia, kokią ją, modernią, pagrįstą mokslu, šiandien turime, taigi, kelias patikimas, išbandytas, kol ji vaisto pavadinimo pavidalu galės būti įrašyta į sąrašą vaistų, priemonių kuriomis kažkas, nežinia kas ir kokiu pagrindu, tam pačiam laisvam menininkui suteiks teisę gydyti – ligą, ne ligonį, tuo ir tik tuo, ne jokiu kitu vaistu. Didelė tikimybė, kad gydytojas ligi to meto neišgyvens. Liūto dalis tų minčių, iš pradžios gal tikrai atrodžiusių eretiškomis, miršta negimusios – koks savižudis imsis beprasmiškai daužyti galvą į sieną? Medicinos mokslas išsigimsta – ligonis sau, medicina sau. Gal nebetoli metas, kai tarsi tuščioj vietoj vėl koks galvotesnis žmogus atsivers sąsiuvinį ir padarys pirmą įrašą: „Lašiniai nuo šiltinės...“ Iš naujo.
Taip ir girdžiu protestuojančius balsus – negalima eksperimentuoti su žmonėmis! Bet ar yra kitas, neempirinis, būdas, pažinimui? O jam turi tarnauti visa kita – mokslas, pinigai. Gydytojas, kaip ir kiekvienas žmogus  turi teisę klysti, bet niekas neturi teisės užprogramuoti klaidą dėl savos naudos.
Turės, neišvengiamai turės gydytojas, laisvas menininkas, kada nors sugrįžti prie ligonio lovos, žmogus prie žmogaus, be pluošto instrukcijų saujoj.
Salus aegroti suprema lex medicorum. 
 
Tie, kas dabar kuria tas instrukcijas, nurodymus gydytojui ką ir kaip jis turi daryti, dažnai neturi nieko bendro su medicina kaip menu arba su medicina aplamai, kaip  patirtimi ir mokslu, kaip žmogiškumu ir  morale grindžiamais žmonių  tarpusavio santykiais. Tai verslas, pelningas verslas, pakeisti net tą veiklą apibūdinantys terminai, dabar tai paslaugų teikimas, o už paslaugas, savaime suprantama, turi būti mokama, tik šios srities paslaugų rinkoje negalioja laisvos rinkos įstatymai, gydytojas kasdien priverstas eiti į kompromisą su savo sąžine pildydamas darbdavio valią, o ligonis, kai už nugaros stovi giltinė, neturi jokio kito pasirinkimo, kaip prieš prabildamas gydytojui apie savo negalią, prieš patikėdamas jam gyvybę ir sveikatą, pasirašyti dokumentą, kad su viskuo, kas ir kaip su juo bus daroma, sutinka. Valstybė stovi verslo pusėje. Ligonio pusėje – nebent Hipokrato priesaika, bet ji, okupacijos metais buvusi panaikinta, dabar tapo tik vienu iš šou epizodu diplomų įteikimo šventėje.
 
Šiomis dienomis pasigirdo diskusija žiniasklaidoje apie jau realią galimybę išgydyti kai kurias vėžio formas ir vėl nutilo, užgošta pranešimų apie naują grėsmingą virusinę infekciją. Tie, kuriuos ta diskusija palietė, jos neužmirš.
Pinigai lemia – gyventi ar mirti. Gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką, privalo spręsti, kam gyventi, kam mirti. Laimingųjų mažai, o galėtų būti tūkstančiai. Galėtų, jei visuomenė sutiktų finansuoti jų gydymą ar bent išdrįstų rimtai pasidomėti, kodėl tie vaistai tokie brangūs – kol nauji, kol gyvybiniai reikalingi, paklausūs, nešantys pelnus. O gal trupotį nuleistų prabangos kartelę.
Mano sesutė pokary mirė nuo tuberkuliozės, po savaitės Tarybų Sąjunga pradėjo importuoti streptomiciną.
Vaistai nuo kai kurių vėžio formų  jau yra, reikia tik pinigų, bet tiems, kas neserga, tai nerūpi, o laukiančiųjų aimanos nuslopsta palatų tyloje. Finansininkaims, ekonomistams nekyla mintis paskaičiuoti, kiek milijonų nekontroliuojamų, nebaudžiamai iššvaistytų Vilniaus stadiono statybai užtektų išgelbėti tiems tūkstančiams gyvybių. Tiems, kas šiandien balsuoja už milijonus iššvaistymui, tai nerūpi, jie ramūs – jei susirgs, jiems gydymas bus paskirtas, o jei ir nebūtų, turi iš ko nusipirkti. O šuns balsas į dangų neina. Gyvybė, ypač kai ne sava, daug pigesnė už prabangą.
 
Kai tą mintį išgirdau  per LRT televiziją, tik išsakytą kitais žodžiais, vos ne pasakiau garsiai: „Nesąmonė! Negali būti!“
Jei to reikalautų okupantas, tai piktintumės, tai burnotume, vis pasidairydami, kad tik kas, neturintis girdėti nenugirstų, tarsi galėtų nubausti už  aukščiausią aukštesne bausme. Kokia? Už mirtį?
Girdėjau ne aš viena – visi girdėjo, kas norėjo ir, jei tik panorėtų, galėtų dar kartą išgirsti Mediatekoje.
Gal nesuprato? Gal nerūpi, kol neliečia savo kailio? Gyvenimas vyksta  toliau, tarsi nieko neįvykę.
Pamėginsiu išversti į suprantamesnę kalbą. Pasakosiu pirmuoju asmeniu –  įtikimiau.
 
Tarkim, susirgau vėžiu. Žinia tvojo kaip kuolu per galvą. Praėjus pirmam apsvaigimui, pradėjau išgirsti raminančius balsus, kad gi ne tie laikai, jau yra ir nuolat sukuriami nauji, veiksmingi vaistai, štai kokia  guodžianti pagijimų statistikos kreivė, čia pat, Europoj. Apie tą kreivę Lietuvoj kol kas patylėkim, nes gali minty šmėstelėti ne pagijimų, o mirčių kreivė. Už kiekvieno statistikos ženklo – kažkieno mirtis. Kodėl? Juk mūsų medikai tikrai tinkamai paruošti, gyvena ir dirba pagal principą „Salus aegroti suprema lex medicorum“ (ligonio sveikata – pirmasis mediko įstatymas). O čia atsirado kažkokia  bobelė, statistinis bevardis vienetas, ir vadina gydytojus budeliais. Kaip kitaip juos vadinti, jei yra vaistai nuo mirtinos ligos, bet jų neskiria!
Visuomenėje budelis yra nekaltas, jis tik vykdytojas. Tiesa, pasirinkimą jis turi, gali atsisakyti žudyti net jei būtų nužudytas pats. Bet paprastai taip nebūna. Įsakymas žudyti ateina iš aukštesnės institucijos – teismo, o jis kolegialus, atsakomybė tarsi padalijama tarp kelių asmenų, sutinkančių ją prisiimti; ji tarsi sumažėja.
Tą epizodą vakar puikiai suvaidino mūsų sveikatos ministras Veryga – girdit, ne aš vienas sprendžiu, keliems išgyventi, keliems numirti ir kuriems išgyventi, kuriems numirti – vyriausybė kolegialus darinys.
Vyriausybė taip pat nusiplauna rankas, ji taip pat tik vykdomoji valdžia, elgiasi pagal įstatymus, kuriuos priima seimas, o šis jau dar toliau nuo statistinio vieneto, kurio likimas nulemiamas tais įstatymais. Seimas arčiau dievo, jis nežino pasmerktojo vardo, nemato, kokios spalvos jo akys, kokios gelmės jo ir šeimos sielvartas, o Briuseliui įtikti taip norisi... Tiek daug nuo to priklauso.
 Gi Briuseliui tas statistinis vienetas, žmogus, atrodo toks mažas, kad vargu ar jį įžiūri, taip toli, kad suabejoja, ar toks iš viso yra. O pinigai? Pinigai čia pat, dideli pinigai. Neįvardinsiu jų šaltinio.
Net nereikia Briuselio, kiekvienoj valstybėj sava  valdžios hierarchija.
Bet juk ne genocidas vykdomas, kažkas, išrinktieji, juk gauna gydymą naujausiais, veiksmingiausiais vaistais?
Pirmas viltį teikiantis žodis pasigirdo, kai premjeras pranešė tautai sėkmingai pagijęs ir pažadėjo, kad rūpinsis vėžiu sergančiais, tik man neatrodė, kad pats tikėtų savo žodžiais, o dabar, tolstant tai dienai, kai išgirdo baisiąją diagnozę, ar netolsta viskas į užmarštį?
Hipokrato priesaiką duoda tik medikai, visa kita valdžia nieko nepraras, blogiausiu atveju jų nebeišrinks. Kas čia tokio, ne tuščiom kišenėm gi išeina.
Išvardinau daugybę kaltų. O aš ar tikrai nekalta? Štai, mėginu įsivaizduoti, kad tai aš sergu vėžiu. Ką man daryti? Jei, nesvarbu per kurias duris, paradines ar užpakalines, eidama išsireikalausiu geriausių vaistų, ar netapsiu visoj toj grandinėj žemiausia grandimi – budelio parankiniu, nes kad aš pagyčiau, kažkas už mane turės mirti. Liksiu gyventi. Tik ar noriu tokio gyvenimo? Kaip švęsčiau vasario 16? Ne okupantas, lietuvis lietuvį žudo. Už pinigus; bent kainą padorią užsiprašytų.
Tik aš tai daryčiau – gelbėdama savo gyvybę, nes man ji brangiausia.
Net ta mintis neguodžia. Prisiekiu – budelio parankine nebūsiu. Jei taip nutiktų, mirsiu garbingai, per jokias užpakalines duris neisiu.
Kalbėdama per televiziją gydytoja su tokia gilia, skaudžia potekste pasakė, jei tiksliai atsimenu – betrūksta, kad generikus išrašytų vėžio gydymui ir dar reikalautų dėkingumo, kad sumažino vaistų kainas.
Tikiu, kad kas suprato, verkė. Kitų susirgimų gydymui generikus tai rašo. Ir dėkingumo reikalauja, o juk tai ta pati mirtis, tik agonija ilgesnė. Nesusimąstom.
Kaip ir apie tai, kad esam valdomi šantažu – jei nesutinkame, kad būtų skiriamas visiems vienodas pigiausias generikas, dažnai neveiksmingas, o tai ir turintis pašalinį poveikį, mums belieka už mums reikalingus ir tinkamus vaistus mokėti pilną kainą, t. y. mes liaujamės buvę savo valstybės piliečiais ir dalinai kompensuojamo gydymo įstatymas mūsų nebeliečia. Juk tai šantažas.

Perskaičiau, ką parašiusi ir taip sugėlė širdį – už savo idealus, už savo profesinę savigarbą. Gydytojas atrodo vos ne šventasis, vos ne dievas, kai ties mirties slenksčiu jis vienas ir belieka, kai nuo jo sprendimo priklauso gyventi ar mirti ir koks džiaugsmas apima, jei supranti, kad gali jį gerbti ir pasitikėti, jei supranti, kad padaro ką gali. Ne už pinigus.
Mūsų laikmetis davė progą patikrinti profesijos kokybę, atsiuntė lakmuso popierėlį – grėsmingąjį virusą. Prabangoj besimaudantys galingieji pasimetė, mėgino nekreipti į jį dėmesio, ir toliau keliavo, šoko ir pramogavo, kaip kadaise būdavo maro metu. Virusas sužvangino dalgele. Mėginta mesti jam į nasrus pinigus, didelius pinigus. Ir tai negelbsti. Įsakyti, priversti negali, tai paprašė ateiti gydytojus pensininkus ir nugalėti mirtį.
Tai ir bus lakmuso popierėlis, kuris parodys, ko verta Hipokrato priesaika. Ar išeis senukai gydytojai, pažeidžiamiausi, prieš grėsmingą virusą. Ne dėl pinigų.