Stumdau,
save savyje.
Manęs nėra, dienoje,
kai lyja lietūs ir debesų
liūdna gama
apsėstas susvetimėjęs
miestas.

Stumdau savyje
savo likimą,
būti vientisa
ilgesio skersgatvyje.
Skausmą stumdau,
aklą savimi,
jazminams nepražydus,
žydėjimą baigus.

Stumdau save,
einančią pasivaikščiot
pabodusia gatve,
grįžusią namo,
keturių sienų savotišką
nykstančią laikmeną.

Meilę ir neapykantą
stumdau savyje.
Nebaigta bus ši gyvenimo
šachmatų partija.
Kaktomuša su savimi
dulksnoje ir vėjyje.
Išpranašauta mamos
ar tiesiog pavėluota raida?

Jazminas po mano langais
ne man bus anuomet
baltai sužydėjęs.

2020
nemiros.wordpress.com