Jau trisdešimt metų, net trisdešimt metų
Esi tu, Tėvyne, laisva.
Bet mes su šia laime seniai apsipratom  —
Buvai ir esi Lietuva.
 
Sąjūdžio dienos – toli praeity,
Lyg būtų sparnais nuplasnoję.
Tik grįžta viena, šviesi ir graži —
Tai Kovo vienuoliktoji.
 
Audringoj nakty sužibai žvaigždele,
Kurią priėmė Dangus pas save,
Kad einant lietuviams gimtąja žeme,
Jie alsuotų laisvai krūtine.
 
Kad eitų ir keltų darbais tėviškėlę,
Ją puoštų gražiausiais žiedais,
O vėtrai ir negandoms vėlei užėjus,
Pavirstų narsiais sakalais.
 
Galbūt ir galėjom daugiau padaryti,
Kad jaustųs laimingas žmogus
Ir niekam netektų namų išmainyti
Į svetimus, šaltus kraštus.
.............................................
Kažko nemokėjom, kažkur gal suklydom,
Gal dešimtmečiai buvo trumpi.
Vis tiek pasidžiaukim, nes šventė pražydo
Trispalvėm lietuvio širdy.