Putotos protakos ir krikštas iš dangaus – 
Ant kelio smiltys atsigauna, kruta.
Savus jausmus dabar sunku pagaut,
Didi pagunda pasileist su putom
Ir plaukt už vingio kliokiančiam sraute,
Tam, kad į užmarštį taip, kaip akmuo negrimztum.
Aš beprašau, varvėki per mane,
Kad surūdytų paskutiniai ginklai,
Kad aš ištižčiau šitam bėgime,
Bet į dienas po smiltį neišbirčiau.
Girdžiu – kuždi: Nurimk, laikau tave, 
Nuo didžio jausmo ankštas kiautas krinta,
O aš teku, atgal nežvelgdama,
Nes, nei verpetas, kas geriau bebūna?
... Po šios nakties saulelė kildama
Apšvies į klumpes iškeistą karūną.