Šioje erdvėje  tai  įmanoma

  Žiūriu į Suliko. Atsimenu prie eilėraščio Nanyną. Regiu į Elektrėnus skubančią Baibą. Aš irgi nedykas, nes bandau suprasti, kuri kuriai labiau padeda, kad matyčiau jas bent taip, kaip matau. Tai nereiškia, kad tik spoksantis į jas. Suprantu, kad neretai  tokį nepaslankų mane mato dar kažkas, tačiau ir jie neabejingi, ir jie be darbo nepalikti. Ir matęs, ir girdėjęs, kad ne vienas jų rodo į mane labai panašiai kaip Kristijonas į būrus:
  – Slunkius su savo draugu Pelėda nekviesti atsibastė į vestuves pas Krizą.
  – Slunkius, ne tik tinginys; jis ir filosofas, kad tik  miegot būtų sviete paskirta.
  – Na jau! Na jau! Argi tik miegot?, – pajutęs bendrystę su Slunkiumi  atsišaukiu atgal per beveik  pustrečio šimtmečio atitolusį laiką – ir ką gi?
  Lyg ir atsiliepia.
  Lyg?
  Netgi su savimi pasikalbu, atpažindamas kaip Slunkių. Iš kur tokia  pažintis? O juolab toks panašumas. Atsigaivina atmintis ir apie savo draugą Pelėdą. Ir apie Enskį, mudu išmetusį laukan iš vestuvių pas Krizus. Būrų laikai. Baudžiava. Dar Europa be Napoleono, o aš... Kaip čia taip? Kaip tai įmanoma? Iš kur atėjęs? 
    O profesorius Jonas Grigas – ar atsitiktinai, ar specialiai – paramina, kad, girdi, ar verta stebtis, jeigu paskaičiuota, jog „vienas iš dviejų šimtų pasaulio vyrų (apie 16 milijonų) yra Čingischano tiesioginis palikuonis.
 
  Slunkius, tikras slinkius esu, pagalvoju sau, suprasdamas, kad taip išgirsta žinia į galvą įkala man svarbų dalykų. Matau, kaip atidžiai sužiuro Suliko. Matyt pajuto, ko ligi šiol nežinojusi – nepaisant, jog esu gyvas, jog neretai net šalia, o ir manęs nežinomo ieškoti reikia nemenkiau kaip Čingischano. Gal kažkur Mongolijos plynėse, galbūt Gobio dykumoje, o tiksliau – NEŽINIA KUR. Geriausiai šį reikalą išmanantys istorikai rodo teritoriją „nuo Sibiro tundros iki Indijos tropikų, nuo Vietnamo plantacijų iki Vengrijos vynuogynų“ ir skaičiuoja, kad didžiausios pasaulyje imperijos teritorijoje XXII a. talpina „30 valstybių su daugiau kaip trimis milijardais gyventojų“.
 
  – Ar pagalvoji, Suliko, kad tu irgi iš ten.
  – Kodėl turėčiau galvoti? Čingischanas miręs. Ir ieškoma ne tiek jo paties, kaip jo kapo. Dar tiksliau – jo turtų. Manoma, kad jie milžiniški, kaip ir jo sukurta imperija.
  – Būtent, būtent, Suliko. Tik kažin, ar Čingischanas  miręs. O jo turtai ne tokie ir dideli, jeigu manoma, kad juos galima į kapą sužerti. Kol tu esi, Suliko, leisk man tuo netikėti, – pakalbėjau ir jau žiojausi klausti, ar ji žino, kaip atsiranda Suliko.
  Po krūtinę klajojanti daina pritilo lyg  panorusi, kad siela įsiklausytų, ką ten, sustojusi prie eilėraščio, su savimi šnekučiuojasi Nanyna. Ar dar vis įtikinėja ir save, ir kitus, kad gražiai apie tylą parašyta.

Kalnuos dainuoja rageliai uli uli jo,
kai žydi gėlės... –

  Dainuoja visi, kas tik gyva aplik mudu su Suliko. Nanyna irgi. Daina netrukdo jai, netrukdo man. Netgi priešingai.  Sakyčiau, padeda susikaupti ir atidžiau įsižiūrėti, kaip kas atrodo „tenai, kalnuos“. Nuoširdžiai savikritiškas ir labai tikras žinau, kad ir dainuodama Nanyna džiaugiasi tyla. Netgi ją studijuoja. Ne ausimis ją girdi. Išmoko regėti ją,  įvairiaspalvę, visaip. Taip pat ir kaip vaivorykštę, susluoksniuotą įvairiomis spalvomis. Arba mano dienoraštį, susegtą iš pagal nuotaiką nuspalvintų lapų. Suvokiu, kad nors jis čia, nors nereikia pastangų jį paimti, kilnoti, versti, turėti su savimi, bet tuo pačiu metu man jis yra ten, kalnuose, yra ir toli, ir aukštai.
  Tačiau gal aš kažką painiuoju? Gal čia taip Baiba į Elektrėnus ateina ar iš jų pareina?
  – Girdėk, ką kalbi, – sudraudžia Suliko. – Jau kada išėjusi, kada parėjusi, – dar bando kažkaip argumentuoti savo pajautas ji, tačiau daina, matyt, pajutus, kad atsiranda svarbesnių dalykų, savaime nutyla ir tai atsitinka taip laiku, kad priekaištauju sau, kaip tai galėję atsitikti,  jog Baiba atėjusi nepastebėta, nepasitikta.
  – Dar vis kelionėje, Pranuci. Kaip Suliko gal tau taip nepadainuosiu, bet girdėk, matyk, o jeigu dar  gebi – ir 
„ačiū“ pasakyk.

ketvirtą ryto nykštukai galukojy
žaidžia popierinių batų raišteliais
ir baltų  lelijų žiedlapių dėlionėmis

  – Iš kur tu? Kaip tu čia, Diūdia, – nesuvokiu, kas  darosi ausyse
  – Kaip ir tu, Pranuci Iš Rašyk`o .

BAIBA: Pasakysiu, Pranuli, apie vyrus, kuriuos čia sutikau. Apie vieną iš jų. Kai sužinojau, kad Anapilin išėjo Diudia, nuvažiavau į šermenis Elektrėnuose... Gyvo niekuomet nebuvau mačiusi... tik čia retkarčiais  pasikeisdavom viena kita įžvalga, mintimi, pajuokaudavom, pakomentuodavom vienas kito rašliavas, dar puse lūpų apie savo bėdas, kasdienybę. Nepaprastai jo ilgiuosi.. buvom tolimi artimi...
Šitoje erdvėje tai įmanoma.
  – Taip, taip, mieloji moteriške, ir taip, taip, Diudia Pauteckai, tai įmanoma. Tačiau šį kartą labiau panašu, kad „šitoje erdvėje“ ant mano galvos užgriūva visa Čingischano imperija.
  – Kartu su Kristijonu Donelaičiu. Taip? – tikslinasi griūties apmatus Suliko.