Aš paprasta aguona laukų.
Tu tas vėjas, su kuriuo šokau per naktį...
Elegantišku tango žingsniu
Vedei mane palei ežero krantą...

Kol pievose grojo svirpliai
Ir pritarė jiems rasos nebylios,
Žvaigždės stebėjo ir Dievai,
Kaip rūbus mano nubloškei tyliai...

Aš tik paprasta aguona laukų...
Tu tas vėjas išaukštinęs mano trapumą...
Be jokios gėdos ar jokių skrupulų
Leidai patirti būties laikinumą...

Kol pievose šnypštė gyvatės
Ir pritarė pelėdos ūmai...
Mėnulis stebėjo ir dvasios,
Jog ne vienintelę aguoną rengei...

Aš juk paprasta aguona laukų,
O tu tas vėjas, kuris mėgo su jomis šokti...
Šokti tango žingsniu ir tarti tyliai – myliu...
„Myliu... Myliu... Dėl visų jūsų svaigstu...“