Paskutinis skambutis – pirmasis vakarėlis

Paskutinis skambutis... Prieš akis abitūros egzaminai. Didžiulis jaudulys ir atviras kelias į pasaulį. Ką pasirinkti? Bepiga Virgai. Ji jau senai apsisprendus. Bus daktarė. Gydys žmones, o tie, atsidėkodami, neš pinigus... „Kažin kada tiktų pirktis auksinius papuošalus? Kol nėra trisdešimties, nelabai tiks prie veido.“ – Pasvajodavo kartais garsiai apie jos laukiančią turtingą ateitį. O kur stosiu aš? Mano svajonės į dailės technikumą žlugo. Iš karto pykau, o dabar džiaugiuosi, kad auklėtoja sudaužė mano viltis ir atvėrė akis. Iš tikrųjų aš neturiu jokių talentų nei spalvoms, nei kam kitam... Tikriausiai rinksiuos mezgėjos amatą. Labiausiai prie širdies. Ištisas dienas galiu narpliotis su siūlais ir nepabosta. O gal būti buhaltere, kaip Augutė, Irena, Regina, Adelė? Ne, nenoriu būt kontoros žiurke. Geriau jau siūlų kandim. Didžiausias mano rūpestis šiandien paskutinio skambučio vakarėlis... Per vienuolika metų taip ir nebuvau nė vienam mokykloje rengiamam vakarėlyje ar klasės renginyje. Nors labai norėdavau, bet neišdrįsdavau. Iš pradžių visada „susirgdavau“. Vėliau rasdavau įvairiausių priežasčių. Ilgainiui visi apsiprato, kad aš niekur nedalyvauju ir paliko ramybėje. Neberagino, nebesiūlė vaidmenų. Tuo laiku, kai klasės draugai linksmindavosi, aš kiūtodavau namuose liūdna, su ašaromis akyse žvelgdavau pro tamsų langą ir mintimis skriedavau pas klasiokus. Fantazija mane įsukdavo į smagius pokalbius ir trankius šokius. Mintyse buvau kartu su visais, o rankos šluostydavo skruostais riedančias ašaras. Neišdrįsau nė karto sudalyvauti kokiame nors vakarėlyje. Save laikiau negrabia, nepritampančia, nemylima, nemėgstama, neįdomia, nežinančia, nemokančia. Dabar, paskutinio skambučio šventėje, trūks plyš reikėjo dalyvauti. Pernai mes ruošėme vienuoliktokams paskutinį skambutį. Aš kaip visada nuo dalyvavimo jame išsisukau. Nors klasiokai ilgai įkalbinėjo, o paskiausiai supyko ir išbarė, neprisiverčiau dalyvaut. Mielai ir dabar tūnočiau namuose, bet negaliu. Dalyvauti būtina! Sėdžiu aktų salėj, lamdau nosinę ir bandau klausytis kalbėtojų. Bet nelabai pavyksta. Širdis netelpa krūtinėj, kojos virpa. Nuolat jas perstatinėju, tai ištiesiu, tai sukryžiuoju, bandau paslėpti drebulį. Ploja kiti, ploju ir aš. Nežinia kankina. Kaip aš atrodysiu, kaip reiks elgtis... Būtų šalia klasės draugė Onutė, drąsiau jausčiausi. Jos močiutė mirė, todėl jos nėra. Iš abiejų pusių sėdi smagūs klasiokai, šnibždasi, juokauja... Tribūnoje keičiasi kalbėtojai. Kiekvienas palinki gerai išlaikyti egzaminus, surasti tikrąjį, tą vienintelį gyvenimo kelią. Paslapčia žvilgteliu į Joną. Gal nepamatys, kad žiūriu... Sudegčiau iš gėdos. Sėdi galvą nuleidęs, susikaupęs, rimtu veidu, nedalyvauja klasiokų pajuokavimuose. Nelauktai pakyla, eina į tribūną. Klausausi ausis pastačiusi, gaudau kiekvieną žodį. Žaviuosi ir tirpstu nuo jo balso. Akyse tvenkiasi ašaros. O, Jonai, kad tu tik nujaustum, koks tu man brangus, išsvajotas bemiegėm naktim,  paslapčia nuglostytas akim. Tyčia imu kosėti, nosine užsidengiu veidą, kad tik niekas nepastebėtų mano būsenos. Sukandu dantis, susitvardau. Sėdžiu stiklinį žvilgsnį įrėmusi sau į kojas. Jonas rėžia padėkos kalbą. Dėkoja direktoriui, mokytojams, tėvams, visiems, kas tik mumis iki šiol rūpinosi, padėjo išsimokslinti. Visų abiturientų vardu pažada gerai išlaikyti abitūros egzaminus.
                      Pagaliau pakylam, vorele einam iš salės. Tarpdury išsirikiavę dešimtokai. Įmituoja vartus į gyvenimą. Pirmučiausia torto kąsnelis ir pieno gurkšnis – tai mokyklinis gyvenimas. Toliau česnako sumuštinis ir pipirų arbata – mūsų laukiantis gyvenimas. Kantriai, be emocijų rodymo, ištveriu išbandymus ir sulaukiu pagyrų. Toliau per įvairius mįslių ir užduočių labirintus veda mus valgyklon – atsisveikinimo su mokykla vakarienei. Ten vėl įmantrūs patiekalai su paslaptimis. Kalbos, sveikinimai, linkėjimai, juokeliai. Sėdžiu kėdėje susikausčiusi, gurkšnoju tyrą vandenį, stengdamasi nugalėti pipirų aitrumą gerklėje. Galiausiai paskelbiami šokiai ir visi pakylam. Klasiokas Vytas paima už alkūnės:
                      – Einam?
                      – Kur?
                      – Pašokti.
                      O dieve, tik ne tai, juk aš nemoku... apsijuoksiu.
                      – Nenoriu.
                      Jis manęs vis tik nepaleidžia. Lėtai vėžlinam koridoriumi. Pamatau atidarytą langą ir stabteliu prie jo. Persisveriu per palangę lyg man būtų įdomu, kokios ten gėlės žydi apačioje. Vytas paleidžia mano alkūnę, stovi sutrikęs:
                      –Tau negera?
                      – Negera...
                      Abu tylim.
                      – Onutės nebuvo, kažin kodėl? – Pirmasis tylą nutraukia Vytas.
                      – Jos močiutė mirė.
                      – Vis tiek galėjo ateiti. Nabašninko neprikels.... – sukrizeno.
                      – Ką tu supranti... – apsisukau eiti, bet jis vėl sugriebė už alkūnės.
                      – Paleisk... dink...
                      – Einam į salę. Pasišoksim...
                      – Ne! – Išsiplėšiau iš jo rankų, vožiau per veidą atpakalia ranka ir pasileidau link laukujų durų. Išpuoliau į gatvę. Džiaugiausi, kad nesivijo, džiaugiausi šilta vakaro tamsa, žvaigždėtu dangumi. Nuo upės sklido lakštingalų trelės. Vaikščiojau gatvėmis, kol nurimo širdis, kol sugrįžo minčių blaivumas, kol visiškai nusiraminau. Gulėdama bendrabučio lovoje, žiūrėjau į švytinčius mokyklos langus ir vaizdavausi, kaip linksminasi bendraklasiai. Klausiausi, pro atvirus langus sklindančios muzikos, kalbų nuotrupų ir pamažu migdžiausi. Paskutinis skambutis, pirmasis mano vakarėlis.... liūdnai jis man skambėjo.... pati taip pasirinkau.
                      O miego vis nebuvo. Varčiausi nuo šono ant šono, skaičiavau pro langą mirgančias žvaigždes... Kiek tos nakties gegužy. Tuoj ims šviesuoti. Neištvėriau, pašokau. Patamsy apsirengiau. Griebiau savo nuolatinį palydovą – lauknešėlį, kurį dar vakar buvau susikrovusi, ir namo! Greit, greit mokyklos gatvele, kad nesutikčiau pasivaikščiot išėjusių klasiokų. Per miestelio centrą jau lėčiau. Nusileidau į pakalnę, perbėgau Virvytės tiltą, o tada jau daviau ašaroms valią. Žinojau, nieko nebesutiksiu, niekas nesistebės, pamatęs žliumbiančią merginą. Ir ko verkiau? Ko? Gailėjausi savęs ir tuo pat metu pykau, kad esu tokia bailė, tokia ištižėlė, tokia niekam tikusi. Kad bijau bendraamžių, su kuriais tiek metų klasėj praleidau kartu. Verkiau dėl to, kad nepasilikau ten, mokykloj, kad bėgau nuo visų. Kad trenkiau Vytui. Verkiau iš bejėgiškumo. O, kad taip dabar kas nors pasakytų: „Eime atgal...“ . Nedvejodama eičiau, šėlčiau kartu su visais, sukčiausi šokių salėj... Ir vėl svaičioju. Juk šokt nemoku. Ne, taip nebus. Nereikėjo pabėgti, nereikėjo trenkti Vytui, nepagarbiai atsiliepusiam apie Onutę, nereikėjo... Dabar jau nieko nepakeisiu...
                      Net nepastebėjau, kaip praėjau baisųjį alksnyną. Apsižvalgiau. Prieky koplyčia, o kairiau briedžiai du ganosi. Peša javus nuleidę galvas... ką daryti? Jaučiu, kaip pasunkėjo kojos, įsitempė raumenys. Ką daryti? Stoviu vidury vieškelio, vidury plynų laukų. Nei pabėgti kur, nei į medį įlipti. Prie koplyčios irgi vien krūmai... Labai jau ramiai jie ganosi... lyg naminiai jaučiai. Galvų nepakelia apsidairyti. Reikia eit tyliai, iš lėto, gal praeisiu... Sėlinu atsargiai, stengdamasi neužkliudyti nė mažiausio akmenėlio. Jau tuoj su jais prasilenksiu. Jau einu pro koplyčią. Jinai užstoja briedžius. Gal nepajus manęs. Paeinu kiek pakalnėn... kažin ar nesiveja manęs? Grįžteliu... o kad tave kalakutai! Kokia aš kvailelė! Šitiek baimės veltui... ten ne briedžiai, o pakanalio krūmai. Kalva užstojo ir atrodė lyg besiganančių briedžių nugaros... Fuuu... išpučiu negerą orą ir, atsipalaidavusi, pasuku namo tiesiai per laukus.  Jau švinta. Namus pasieksiu su saulute. Žingsniuoju per kolūkio sodą, dairausi į žydinčias obelis. Kai kurios jau nusimetusios nuotakų šydus. Boluoja lyg apsnigta žolė po jom. Semiu saujomis pavytusius žiedlapius, glaudžiu prie veido, geriu jų aitrų kvapą, pažeriu tolyn... ir nuplasnoja lyg naktiniai drugeliai...
                      – Pčich-pčigh-šnuršnur-ščich... – išgirstu ir pamatau krutančią žolę. Praskleidžiu... ežiukas vabalus medžioja. Skanaus, dygliuotasis. Netrukdysiu. Iš už miško išslysta pirmasis saulės spindulys. Suamsi šunelis. Jau pastebėjo mane. Tuoj būsiu namie. Bėgu smėlėtu takučiu, kylu kiemo kalnelin, pritupiu prie, ant grandinės besidaužančio, šunelio: „labas rytas „Kudliau“. Tasai laižo painkšdamas mano skruostus ir lyg stebisi, kodėl sūrūs. Jo šiltas liežuvis lyg vėjas nupučia širdies gėlą. Ant trobos slenksčio šypsosi tėtis.
barbė