Pelenu pavirsta svajos ir troškimai
Po širdies ugnies, po vilčių liepsnos,
Supranti tu tąsyk, kad esi čia gimęsI
Iš troškimo švento, iš būties šventos.

Čia motulė tavo vygę pakabino,
Lopšį ji sūpavo lig šviesios aušros,
O tėvulis tavo duoną užaugino,
Nėr kitos tėvynės, motinos kitos.

Ji viena kaip saulė ankstų rytmetėlį
Kėlė ir kalbėjo tau gimta kalba -
dukra mano miela, mano sūnaitėli,
eik per žemę šventą, ji gera gera.

Pelenas ir dulkės te po kojom krinta -
gimsta vėl kaip gimus vėl nauja karta...