Tave atpūtė vėjai išdykę –
Gyvenimas ėjo šalia,
Į šitą laukymę karališkai nykią
Saulė nukrito žalia. 

Kaip tu išaugti galėjai,
Kai įsčiose šitiek nuodų!
O vėjai, rudenio vėjai
Jau  šaukė skristi kartu...