Su kiekviena
Skeliamos ugnies kibirkštėle /
     Dariausi vis aklesnis, mano
     Uogas ir gintarą nešė vėjas.

Su kiekvienu
Juodo akmens dunkstelėjimu /
     Mano prakaitas virto upės vandeniu.
     Žaizdotos klevo rankos smaugė savo sulas, kol
     Apgirto ir gūžėsi lyg akių vokai prieš mirtį, lyg
     Namų sienos prieš gaisrą.

Mano uogos vėjo trobelėje
Tryško į sultis, jas gėrė
  Girgždančios grindys.

Per miškus ir lūšnas tą valandą
Slinko nutašyti akmenys. Mūsų
  Vargas tebuvo commedia dell arte
    Jų šeimos pokyliui.