Nėra kur skubėt
Jau nėra kur skubėt ir nerimt –
Po rievėm aš nešioju tave, mano esmę nusakantis įdage,
Neužlygins randų
Išplūdimo sulos per kraštus traškesys ilgesingos sausros.
Ir nėra tos erdvės,
Kur paneigtų augimas kad vyko
Iki tos valandos,
Kol neliko mūs kūnuose kraujo jausmams išaušrot.
Tu manoj dabarty
Tarsi karštinės sapnas įsmilkęs,
Laikas odą suglamžo dėl to,
Kad glamonėm aistros jos nelyginai tu.
Tarp tavęs ir manęs
Naktys nemigo tįso lyg tūkstantis tiltų,
Vos ant jų patenku,
Nežinau, ar krentu, ar skrendu.
Trupa dulkėm šašai'
Ir atrodo, kad keičiasi viskas,
Bet išaušus diena vėjo ošesiu verčia žodžius.
Taip, liepsnos nebėra
Ir sula paskutinė it ašara slysta.
Leisk po smiltį išbirt,
Tik tada gyvas jausmas kaip lašas išdžius.