Mašina įsuko pro garažo duris, urgztelėjo ir nurimo. Vyresnio amžiaus moteris atsegė vaiko kėdutės saugos diržus, iškėlė iš mašinos mažą mergytę, uždarė garažo duris ir abi, susiėmusios už rankų, nuėjo namo.
                      – Močiute, šiandien darželyje ėjom toli toli pasivaikščioti. Net prie didžiųjų sūpynių. Visi iš elės pasisupom. Kada tėtis padarys mums sūpynes?
                      – Nežinau, mažiule, tikriausiai pavasarį padarys. Dabar jau greit žiema bus. Šalta suptis žiemą.
                      Tik pravėrus duris, virtuvėje močiutė pamato apsiverkusią babą, gyvenančią kaimynystėje. Senutė buvo basa, vienplaukė, plona bliuzele.
                      – Kas nutiko, babyte, kad tokia plika per šaltį atbėgai?
                      – Anūkas prigėręs mušasi. Pagalys sulūžo į mano šonus. Vos ne vos išsispardžiau iš jo gniaužtų ir pabėgau. Nė kaliošų nesugraibiau, nieko. Džiaugiaus tik pabėgus.
                      – Ir per galvą mušė? Kaktoj koks guzas!
                      – Į galvą su alaus pūsle davė. Apsvaigau ir nuvirtau. Tada ir pradėjo su pagaliu daužyt, kol sulūžo... Būk gera, paskambink policijai... Bijau grįžt, užmuš...
                      Močiutė imasi telefoną, surenka 112. Policija jau kelyje. Baba nerimauja dėl namie likusio ligonio vyro. Kad anūkas ko bočiui nepadarytų. Močiutė galvoja: o gal ir anądien bočius ne pats galvą persiskėlė?..
                      Močiutė su jaunėle dukra nutaria eit pas babą pasižiūrėt kas ten dedasi. Vyresnioji, besilaukianti dukra su vaiku liks namie. Močiutė apauna babai kojas vilnonėm kojinėm, ant pečių užmeta savo striukę.
                      Pas babą troboj tylu. Bočius guli skersai babos lovos, o bočiaus lovoj miega su purvinais batais susirangęs anūkas. Jaunėlė dukra su močiute patogiau paguldo bočių. Klausia:
                      – Ar mušė tave?
                      Bočius purto galvą. Ne, nemušė. Rodo ranka, kaip suėmė marškinius ant krūtinės ir numetė ant kitos lovos. Stengiasi dar kažką pasakyti, bet tik mykia dėl negalios ir skėtrioja rankomis. Baba rankioja iš pakampių sulūžusio pagalio gabalus, kuriuo ją mušė anūkas. Pagalys keturkampas, aštriomis briaunomis, prilygstantis kėdės kojai. Sudėjo prie pakuros į krūvelę tris nuolaužas ir dar dairosi. Močiutė išeina į lauką, pasidairyti, ar nesimato atvažiuojančios policijos. Nuo vieškelio pusės švysteli žibintai, artėja plėšdami iš tamsos pakelės krūmus, suka į gyvenvietę. Močiutė moja tarpuvartėj.
                      – Močiutėle, kas nutiko? – klausia policininkas, žengdamas per slenkstį.
                      – Anūkas prigėręs mušasi... – verkia baba.
                      – Kur jis dabar?
                      – Lovoj...
                      Policininkas žengia į gretimą kambarį, pasišviečia žibintuvėliu. Bočius prisimerkia nuo akinančios šviesos ir drebančia ranka rodo į gretimą lovą. Ten saldžiausiai miega anūkas. Policininkas plekšnoja per veidą, ragina keltis. Tas niekaip negali prabusti. Tik pagriebtas už pakarpos ir pastatytas ant kojų, pramerkia akis:
                      – Ko čia kabinėjaties?! Leiskit miegot!
                      –Tu mušei babą?
                      – Nieko aš nemušiau... miego noriu... atsipis...
                      Policininkas trenkia, anūkas griūva.
                      – Kelkis... – vėl niuksas, vėl griūva.
                      – Mušei?
                      – Nemušiau...
                      – Niuksas, plumpt.
                      – Kelk, mušei?
                      – Pati ji mušasi. Ji pradėjo... ramybės per ją nėr... trinktelėjau, kad nutiltų...
                      – Mušei?
                      – Mušiau...
                      – Už ką?
                      – Nežinau.
                      – Duok asmens dokumentą. – Anūkas knisasi po kišenes.
                      – Neturiu...
                      Baba atneša jo tapatybės kortelę. Policininkas rašosi duomenis. Paskui fotografuoja babos kaktoj guzą, mėlynes ir nubrozdinimus ant rankų ir nugaros.  Baba pasakoja, kaip ją mušė. Rodo sulaužytą pagalį. Policininkai pasiima pagalį, kaip nusikaltimo įrankį, vedasi anūką mašinon. Tas spyriojasi. Įsikimba į durų staktą. Gauna niuksą į nugarą ir išvirsta kieman. Policininkai išsiveža anūką. Močiutė su jaunėle dukra perrengia lovą bočiui ir jį paguldo. Šaldančiu tepaliuku babai sutrina sumuštas vietas.
                      – Nepriimk jo į trobą. Užsirakink ir neįsileisk.
                      – Kaip aš galiu jį atstumti... juk nuo kūdikio išauginau...
                      –Turi gi savo namus. Tegu ten ir gyvena. Juk užmuš judu kada nors.
                      – Neturi kuro, šalta ten pas jį.
                      – Balkius, lentas pjauna, negi nelieka atraižų?
                      – Tai kad ten jo namas toks... židinys išgriuvo, nėra kaip pasikurti...
                      – Kol tu, baba, jo gailėsies, tol jis gers, tavim naudosis. Nori jam padėt, nesigailėk. Kitaip nieko nebus. Gers kaip gėręs ir judu muš. Labanakt. Užsirakink.