– Klausau...
                      – Sveika, Čia Vida. Kur tu dabar esi?
                      – Grįžtu su anūke iš darželio.
                      –Klausyk, ar negalėtum padėti bėdoj?
                      – Jei tik sugebėsiu...
                      – Ne man. Bočius persiskėlė galvą. Išvežė su greituke siūti... ar negalėtum parvežt iš ligoninės? Ieva su juo yra.
                      – Gerai, parvešiu. Ar seniai išvežė?
                      – Prieš pusvalandį. Dar kol susiūs... neskubėk.
                      – Gerai. Atiduodu anūkę mamai ir važiuoju.
                      – Ačiū. Ievai prižadėjau, kad rasiu, kas parveža.
                      – Parvešiu. Nebesirūpink.
                      Močiutė kieme iškart apsuka mašiną. Veda pirkion anūkę. Dukrai trumpai apsako, kas nutiko ir išvažiuoja. Kelyje svarstė, kaip bočius galėjo taip smarkiai kristi ir susižeisti, kad net siūti prireikė.
                      Ligoninėj laukt nebeteko. Kaip tik iš kabineto rateliuos išvežė bočių storai apibintuota galva. Sesutės padėjo ligonį įsodinti mašinon. Pakeliui namo, bočius vis mėgino nusiplėšti tvarstį. Žmona jam neleido, mušė per rankas, o bočius kartojo vieną ir tą patį žodį:
                      – Šikt!.. Šikt!!.
                      Dieve, Dieve, kokia sunki ta senatvė, kai nei kojos beklauso, nei galva suvokia, kur dabar yra ir ką veikia. Plėšia nuo galvos tvarstį, nesuvokdamas kokią sau žalą darosi...