Kur Mildos šventykla senoji,
Bažnyčia stovi išdidi,
Kas čia gyveno, čia buvojo,
Tas meilę juto širdimi.
 
Dabar tik praeitis vaitoja,
Dievaitės rauda naktimis,
Balta kaip angelas gražuolė
Tau žvelgs nuliūdus į akis.
 
Ji širdis mylinčias sužeidžia,
Vien burtą metus kam ugnies,
Ir tas ieškoti laimės leidžias
Ir žūsta tam kely išties.
 
Jei ne mirtis jį pasiglemžia,
Tai laimės jam niekad nerast,
Suduš širdis į šaltas sienas,
Kodėl, už ką – nieks nesupras.