Žvirbleli,  būk..

  Kaip viskas keičiasi! Ir labai greitai keičiasi, – atsimindamas Ją galvojau. – Nori nenori, o tenka  patikėti, kad kažkas... gal trečias,  dešimtas ar kelintas mane išmano, žino geriau negu aš pats.  Nagi, proEzija,  pirmyn! Smagu jausti, kad kažkaip  į tokią dalią ir tu, Suliko, atsirandi.  Taigi, ir tau, Suliko – pirmyn! O aš suprantu, kad dar gerokai ankstoka įtikinėti save, kad surikiavus aplinkines įgulas galima būtų paliepti:
  – Pirmyn į dienoraštį! Taip, taip, būtent į šitą, kuris nepalepina akių savo išvaizda, bet įeiti į jį visu ūgiu, visais savo gabaritais kažkodėl uždrausta. Arba: gražus dangus, bet ne tau, Martynai. 

Sustok, mažyli,
nes esi dar mano,
dar iš Savęsp tave keliu
ir savimi palaiminu į kelią,
kad nepaklystumei kažkur.

Yra tokia dalia.
Kitaip įvardinti nemoku –
pagal peizažą jos
parodau į save kaip žmogų
ir tyliai pamąstau,
kad nueiti keliai atgal negrįžta –
laiku sustoja akmenėlyje prie kojų,
lango stikle prie blėstančių akių,
kartais sapnuojasi
tuo pat metu
ir ten, ir čia.

Ne šiaip kažką,
galbūt netgi save mažyliu vadinu –
žmogaus dalios kelionėse,
kad ir kvailys,
bet jei viltis dar puošia jį –
tegu! tegu!
Tai, ką kiti įvardija kaip nebūtį,
ir ten, žvirbleli, būk...
  (Yra tokia dalia)

  Ir iš tiesų, kodėl turėčiau būti Martynas, kai regiu, žinau, jog iš mano  dienoraščio ir ateinama, ir sugrįžtama. Ir ne tik kad visu ūgiu, kaip, tarkime, Bladukas ar Vincas Kudirka. Pastarasis netgi pasiėmęs tėvužio smuiką. Ateina, sugrįžta atgal ir, vadinasi, bet kurį laiką gyvena, būna ten. Yra turbūt dalykų, kurie kad ir būdami žmogaus  galvoje, o vis dėlto neišmokti. Ar ne nuo jų ir turėtų prasidėti Visatos mokslai?
 
  O Suliko irgi nerimsta:
  – Trinu viską ir visiems laikams, – girdžiu.
  Nekalbėk taip, Suliko. Tai neįmanoma. Suklusk ir būk atidi, įsiklausydama į mano kalbėtus žodžius: „Tebūki, Suliko, už daug – viena. “
  Ir kai tu įtikinėji, kad jau vėlu, kad manęs negirdi, tai netiesa. Aš iš visur girdžiu tave. Ir pats ne kartą verčiausi parodyti į save kaip vieną, bet, deja, deja arba ačiū tau, Dieve, kad vieno manęs nėra. Ir darosi  sarmata, kai  ir  pats dairausi, kur dingai Suliko. Jeigu kažkur yra  tavo  paminklas, jį galima nugriauti, sumalti į miltus, gaminti cementą ar dar kažką, o šit tokią tave, gyvą – ne, ne, ne...
  – Tu apie mane, kai dar septyniolikmetė? Gal ir tiek neturėjusi? Kai aš Ida? – ausyse beveik negirdėti, tačiau sieloje sukuždėjo, pakilo veržtis kažkas, busti iš užmaršties.

Jautru į dvasios darbą išsiruošti
ir žodį lepinti tikėjimu geru.
Tikiu į esamą,
kurį kiti įvardija kaip nebūtį,
žvirbleli, būk.