Kur pradingo tyli žiema? Švelnios minkštos snaigės, blizgantis sniegas mėnulyje. Naktimis brisdavau per pusnis tarp pušų, kojų pirštai šaldavo. Ir viskas dėl to, kad nueičiau pas tėvą... Prie kapo. Uždegti tyliai žvakę, kad jis justų šilumą žiemą. Naktį matytų mano išmintą taką, kad sugrįžtų namo. Bet jis negrįžo, nes žiemos nėra. Nėra tako, šviesos, blizgesio, o automobiliai prie kapinių kelia didelį triukšmą. Jokios tylos, jokios ramybės. Mano tėtis nepailsi. O juk mudu taip mėgstame tylą. Argi neakivaizdu? Kur dingo žiema? Vėl aš klausiu savęs tarsi turėdama atsakymą. Bet jo neturiu. Rankų pirštai jau sušalo, nebeuždegu degtukų, žvakės... Taip šalta, apšerkšnijo jau plaukų galiukai, bet sniego nėra. Kas per anomalija. Ar turiu teisę piktintis? Tėvas sakydavo, turiu teisę jausti. Kas man dabar tai primins? Dieve, tiek minčių, tiek chaoso ir klausimų. Tiek, kad jau nebeklausiu kodėl. Tik dairausi... Dairausi aplink ir stebiu, kaip žiba žvakės naktį kapuose. Gražu, jauku. Tarsi mirusiųjų miestas, tik dauguma šildosi. Mano tėtis tik ne, nes mano rankų pirštai jau sustiro. Pagriebiu žvakę nuo kito kapo, nešu ją link tėvo... Dieve, ne! Šventvagystė. Atleisk man... Nešu ją atgal. „Brenda pušys per pusnynus // Ir išbrist niekaip negal...\\'' Kad dabar būtų ta prakeikta žiema, tai bent galūnės šaltų ne veltui, jausčiau prasmę, ryšį. Pušys. Linkstančios, linguojančios į mane pušys. Tarsi būtų apgirtusios nuo naktinio dangaus ir žvaigždžių. Prikritę kankorėžiai, sulūžusi medinė tvora ir negyvos gėlės ant kapų. Ir viskas dėl to, kad mirtų be prasmės. Pamenu žiema atrodydavo tarsi iš paveikslo. Purus sniegas, apsnigtos pušys, apsunkusios šakos, pro šakas bandanti išlysti saulė, praminti blizgantys takai, inkilai medžiuose, tyla, ramybė ir tėvo kapas. Šalia kapo aš stoviu. Jau senai nebeverkiu, jausmai manyje užšalo. Štai kur žiema. Mano širdyje.