Nesibeldę, neprašę
Lenda nerimo vėjai į sielą
Ir seniokiškom baimėm smulkias džiugenas žaidžiant pamaino.
Nesuprasi, kas tu?
Letos upėje grimztantis sielis?
Ošesiai, čežesiai ir galugerkly stringančios dainos.
Gelmės traukia savęsp,
Iš tolybių kvapai suklaidina,
Susidrumstus erdvė kiekvienoj kertėje šoka džigą.
Realybė sapne.
Nuo būties apsvaigsti lyg nuo vyno.
O sapnai?
Kur sapnai, jeigu baimė pernakt neužmigo?
Taip, materijos daug,
Bet net Arkty nėra pastovumo – 
Iš po kojų meškoms ėmė slinkt amžinieji ledynai.
Rodos, nėr reikalų,
Keltis, eiti tik nerimas stumia.
Kur bent lašas būties?
Liko buteliai.
Baigėsi vynas.