Dagiliais pašiurpusios mudviejų pievos,
Akėčios ir akmenys – mudviejų guoly.
Kada bepriglusim, šunybių nekrėtę,
Kiaulystės jei pačios bent kelios išpuolė?
Skausmingai išsprūsta diena pro tarpupirščius,
Kaip vytis, į molį įaugusiom kojom?
Jau brėkšta. Kam keltis? Kas čeža, kas pukši.
Per būvį pažliugusį kur mes maknojam?
Sakau, gal nurimkim, bet gyvplaukiai šiurpsta
Ir jų nesuglosto nei lietūs, nei vėtros.
Senatvė – keisčiausi šios pasakos burtai,
Kai viską turi, bet nebeturi nieko.