Kaip laukiu karžygio, kurs sudaužys tą slibiną
Su diadema kaktoje niekingų pranašų,
Jie neša prapultį, netekę sąmonės
Pamirštam pavardes, vardus savų.
 
Ilgas laukimas toks skausmingas,
Kai vis regi, girdi naujas aukas,
Ir jau niekuo negalim girtis,
Tik išblaškyta sava tauta.
 
Jaučiu kaip artinas lemtingas mūšis,
Jį tik stipriausi atlaikys,
Žinau, kad priešai kaip kokios lūšys
Mus visus kandžios ir baidys.
 
Bet tas stiprus sava esybe,
Kieno dvasia lyg milžinų,
Auksinis kardas, sudėtas kryžium
Ir pažymėtas dangaus spaudu.
 
Kiekvienas kausimės už tikrą laisvę,
Žmogus be laisvės, kaip paukštis be sparnų,
O kaip norėčiau iš aukštai apžvelgti
Ir pamatyti, kad mūsų kraštas laisvas iš tiesų.