Kuomet ne paskutinis...

Taip atsitiko, kad
jau vis daugiau dedu į vieną.
Tebūki, Suliko, už daug – viena.
Gyvena Šiaurė be manęs,
tačiau ir man jos reikia.
Taip, taip, į vieną surenku gan daug,
kad neužmirščiau reikalingo. 
Tik pamatyki, Suliko –,
Pro ir Poe taip pat sugludusios į vieną.
Pasakė kažkada kuri:
– Tik dėl tavęs, Pranuci, tik vienam.
Jeigu proEziją prašnekinti lengviau,
kodėl gi – ne?
Belsk į duris bet pas kurią,
girdėsime abi
kad ir išeinantį dievauti...

Net nustebau:
dievauti?
Pirmąkart girdžiu,
bet kaip gražu, kaip gera –
dzūkulis nuo Marcinkonių esu.
Grybauti, kaip ir žemę arti
man nuo vaikystės prakaituotas darbas,     
o štai dieeevauuuti...

Nejau atėjo laikas
išmokti amatą ir Dievui susirasti.
Beje, dėl kąsnio duonos,
kaip žemę arti, pievą pjauti,
kaip grybauti...
Ar supranti, o Suliko,
ką čia kalbu?
(Dzūkulis nuo Marcinkonių)

  – O pats ar supranti, ko klausi?
  – Dabar aiškiau, tačiau toks dalykas dar vis, pasakysiu, „pasapnuojantis“. Lyg norėčiau pasitikrinti ar neiškritau iš smegenų, kaip kad (būdavo) iš vežimo. Tačiau ir pradžia pasiliko įsimintina. 
  – Tikrai? – vėl Suliko.
  – Net švilptelėjau karietos vežėjo botagu, išgirdęs Pro ir Poe patikinimą, kad jos į ProEziją susiėjusios dėl manęs. Net žirgas Ygaga sužvengė. Jau buvau užmiršęs, kad taip, tačiau dabar atsimindamas netgi patiriu didesnį džiaugsmą, kadangi suprantu, jog netyčia lietuvių literatūroje atsiradęs dar vienas žanras, būtent – proEzija.
  – Jau ir aš taip įvardintą įprantu ją girdėti.
  – Ne tik tu, Suliko. Varna taip pat. Tu ją gerai žinai. Todėl, kad ji ne tik varna, bet  ir poetė. Taigi juodu ant balto parašiusi, kad, girdi, atviliojo pavadinimas „Pelėdų proEzija, o ten...
– Gerai,  pakaks,  žinau, – pavargo  manęs klausyti Suliko ir pati už mane iškalbėjo, kad Varna ten radusi Dantę tarp pelėdų.  Be kailinių, beje. Ir et basą, bet vis neelgetaujantį: tarp pelėdų rymantį, gyvenimo tiesas lipinantį... apie grįžimą į pradinį tašką būti vėl.
  Man irgi parūpę geriau suprasti ir kitiems pasakyti, kas ji, pelėdų proEzija.

  Kai regi dvi pelėdas, argi  pasakysi, kad  viena? Tenka persikelti į daugiskaitą. O  kad abi pelėdos pritiktų savo išvaizda, tai  nebūtina. Visokios jos. Tačiau atsitinka ir kitaip. Šauk išmanytu vardu kad ir bent ką – žmogų ar ne žmogų, –  greitai įpras ir išgirdęs atsišauks. Išgirdau ir aš, Pelėda pašaukiantį. Užsiliko. Pelėdos pravardė darėsi vis savesnė. Tačiau vėliau  atsitikę, kad ilgus laikus niekas taip nešaukė ir save kaip pelėdą visiškai  užmiršau. Ir štai aną kartą, panūdusi sugrįžti atgal, ji pritūpė šalia ir pasilikome būti kartu. Pelėda ji, Pelėda aš, o visumoje – pelėdos abi, visai nepaisant, kad autoportretais vienas labiau panašus į paukštį,  kitas – į žmogų.   
 
– O proEzija? Su kuo ji valgoma?
   
  Tai tos pačios proza (Pro)  ir poezija (Poe), bet išsinuomojusios popieriaus gyvena pasirašinėdamos būtent taip: proEzija. Ką gi? Argi gaila? Juolab dabar, kai įpratau ne tik taip girdėti, bet ir pats taip jas vadinti. Pradžioje šypsojosi, išgirdusios taip mane jas pašaukiantį, bet vežimas įsivažiavo, kad pasimanė, jog galėtų atsirasi ir raštai, pavadinti „Pelėdų proEzija. “  Bus nebus jie, tačiau po visur išmėtytus jų užrašus galima ir netyčia surinkti į didesnę šūsnelę. O kartais pasinori ir savimi atsikvėpti kaip praeitimi.

Paskutinysis būk...
Tai nereiškia, kad  paskutinis,
jei net užkritęs akmeniu,
jei net kryželis pūva šalia jo.
Gilus esi, kaip žiedas – ؘ– –
dugno nesimato.
iš jo į dangų kyla vyturys
ir amžių kaulai keliasi
kūnais apaugti.
Žinau, Dienorašti,
man nepavyks tave įveikti,
O ir nereik, kuomet ne paskutinis aš –
vietoj žvakučių uždegu šviesas
iš savo kraujo ir žinau
kad ten giliai giliai, žiedo dugne,
dar vis galinga ir gyva
pradžios ugnis kūrenasi...
(Pradžios žvaigždė)