Banguoja, atplūsta iš kupančių kūdrų vanduo,
Nors po ledo dangčiu šį sezoną nebuvo užsnūdęs,
Be saiko, be laiko lyg skuba dangus atiduot,
Ką buvo atėmęs per buvusią sausrą iš molžemio rudo.
Ateisi ir liksi, įmurdęs šaknis arime – 
Gyvensi, dėvėsiesi – vargsi, ir džiūsi, ir pūsi.
Išeisi į aikštę nedrąsiai su savo prasta rudine.
Gentis tave trupins – vis pusę per pusę, tą pusę per pusę.
Ir štai toks sezonas, kaip tavo senatvė nykus.
Lašnoja. Gerai, paprasčiau bus pateisint per skruostą nuvarvančią drėgmę.
Banguoja, atplūsta... Tu augalas, ar dar žmogus,
Nuplautą kai neša giedodami kojom į priekį?
Pakinktai be arklio, padargai, tušti aviliai...
Gyvenimas būtas, čežėjęs, skubėjimo, rūpesčių pilnas.
Banguoja, išplūsta ir jau ar vargu be pareis
Sukaršt ir suverpti palėpėj kandijančias vilnas.
Dabar nebe kraičiui audimai margi kupare,
Žiūrėk į jų raštą, kol akys pradės tau varvėti.
Nugludintą rožinį gal sukalbėk už mane,
Kad aš pieno putom ir ilgesiu mylimus gaučiau apglėbti.