Šešėli, kai praradau tave, manyje atsirado skylė. Pykau, be galo pykau ir laikiau daug ir ilgai nuoskaudų. Pykau, kad taip galėjai su mumis pasielgti, palikti mus vienus kentėti. Taip, patyrėm daug siaubo tau esant, linkėjau tau mirties, po ko labai pasigailėjau. Visus tuos 10 metų buvo sudėtinga tau atleisti, visus likusius metus buvo atradimo ir suvokimo metai. Atleidimo, paleidimo… Dabar tvirtai galiu pasakyti, jog viską tau atleidau. Bet paleisti tokių dalykų neįmanoma, kartas nuo karto tu sugrįžti prisiminimuose, sapnuose, košmaruose, vizijose… Tik dabar tu neapsakomai ramus… Gal tai parodo, jog atradai savo ramybę? Galbūt neturėjai daug išminties ar tam tikrų įgūdžių, bet ar galiu tave dėl to kaltinti? Ar galiu kaltinti šią grandininę reakciją? Jau nebe noriu. Nebe ieškau kaltų niekur. Kartais jaučiuosi lyg dar būtum šalia, tarsi tu niekur neišėjęs, nepranykęs. Jaučiu tavo esatį, energiją, jaučiu kaip jauku ir saugu šalia tavęs. Išblyško tavo veidas prisiminimuose, bet nuotraukose tu dar šiltas. Ir norėčiau, kad šia šiluma pasidalintum kartu su manim, įneštum jos į mano gyvenimą. Norėčiau, kad į mano pasaulį įneštum daugiau spalvų, vilties, kad atgaivintum tą šventą tikėjimą, kurį turėjau nuo vaikystės… Deja, jis subliuško. Nepaisant visko jau daugiau šypsausi, mažiau verkiu. Kartais išsigąstu, kodėl net nebegaliu verkti. Tikriausiai jau visas ašaras atidaviau tau... Leidau sau kankinti save, tai išsirutuliojo į košmarus, ligas… Bet aš tvarkausi gerai… Nors TAIP NEAPSAKOMAI trūksta tavęs... Kartais kai pajuntu, jog tam tikromis akimirkomis tavęs netrūksta išsigąstu. Ir noriu ir bijau tave pamiršti. Noriu būti rami, bet ir noriu kad būtų tau gerai. Vis tiek NORIU parodo mano savanaudiškumą, kur verčiau tavęs paklausti, o ko tu nori? Visada norėjau kitiems ir tau gero, visada norėjau kažką pakeisti, bet kad ir kaip stengdavausi neišgalėdavau. Bet negaliu kažko norėti kitam, kai jo norai visai kitokie. Negaliu norėti kažkieno kito atžvilgiu. Tada laisva valia praranda prasmę, grožį… Vis viliuosi ir įsivaizduoju, kai sugrįžti, nors neturiu teisės to prašyti. Kaip grįžti nebūtinai tokiu pavidalu kaip išėjai, bet kitokiu… Suteikdamas pasauliui daugiau grožio ir prasmės: paukščiais po mano langais, tuo kvepiančiu jazminų krūmu, kurį uosdavau tik prabudus, pavasariu, ašaromis, vėju, jūra, kitais žmonėmis, gyvūnais, maldomis… Tyla… Kaip grįžti tyla… Ir girdžiu kaip ji smelkiančiai spengia, bet man tai muzika. Kartais atrodo girdžiu mažyčių varpelių melodiją ar fleitos… Nesakau to savo psichiatrei, tikriausiai padidintų antidepresantų dozę. Taip. Net į savo ligą žiūriu šypsodamasi, su prasme. Už ką dėkoju tau. Žinoma ne tik tavo dėka, dėkoju visai savo praeičiai, žiauriai patirčiai, kančiai. Tu jau nunešei savo kryžių, aš taip pat. Niekas nežino ar dar teks, bet tikiuosi neteks. Tikiu, jog yra ir kitų būdų, tikiu jog nebūtina gyventi per kančią, tikiu yra ir kita pusė ir mes esame laisvi ją rinktis. Visada svarsčiau kokiu turi būti stipriu žmogumi, kad pasitrauktum iš gyvenimo. Koks tu esi stiprus. Kad man tiek stiprybės, nors žmonės tvirtina jog esu labai stipri. Kiek kartų mąsčiau pasitraukti iš gyvenimo. Nepajėgiau. Juk net ir stiprūs žmonės palūžta. Jie turi teisę būti silpni, liūdėti, pykti, nekęsti… Kaip ištrinti praeitį, kaip ištrinti iš savęs šį ilgesį, agoniją? Judu pirmyn. Susitaikiau su vienatve, su tuo kas man liko ir tai ką jau gavau. Judu. Tik gal ne su tokia motyvacija ir greičiu kaip anksčiau. Buvo neįtikėtina tave matyti karste, norėjosi prikelti ir apkabinti, paklausti kodėl. Bet tik tau vienam težinoti. Nebe kaltinu nieko, nebe kaltinu nei tavęs, nei savęs…

Amžinai pirmoji tavo ...

2020 01 28