Vien tik ruduo

Kai nekankina nerimas, nei ilgesys, nei meilė,
jautiesi lyg kape. Lyg ne žmogus, tik likęs veidas,
lyg boružėlė be taškų sparne.
Kai viską jau turi, ir obuoliai rudeniai kvepia,
apatija įrėmina langų stiklus ir klevas po langais
taip šventiškai šakas aprėdęs, liepsnoja visiškai ramus.
Liepsnelės taip iš lėto krinta, su vėju dar išdidų tango šoks,
o tu žvelgi į juos lyg išdalintas, skubėjęs laikui duoklę atiduot.
Ruduo auksinis, lapai dega, plasnoja paukščiais, leidžiasi žemyn
ir sugula ant šlapio tako, jau nepakils aukštyn.
Rasos lašai kamienais rieda, pakimba ant šakų, lyg ašaros nakties bemiegės,
lyg pelenai pražydusių ir degančių klevų. O Dieve, koks stebuklas,
kokia žaisminga pasaka rudens, kai nekankina nerimas, nei ilgesys, nei meilė,
vien tik ruduo liepsnojantis į sapną tau pabels...

2018.10.04.
Audronaša