Jau seniai vaikštai aikštėje dieną nuoga
Ir nesidroviu vystančių žmogiškų lūkesčių riksmo.
Artimiausi toli,
Tolimiausi neturi pasmerkti už ką,
Kai gižimas nektaro, nykimas be valios įvyksta.
Užgesai mano žvaigžde,
Ir aš kibirkšties nei vienos neturiu.
Reikia eiti. 
O kur?
Tamsoje kelio kryptį, ribas vis sunkiau įžiūrėti.
Doros patirtys ieško jaunų ir drovių, ir naivių,
Na, o aš ne aušroti gebu,
Bet seniokiškai šiurpt ir tirtėti.
Tu toli.
Taip toli, kad, tikiuosi, nesmerksi kaip priešaušrio sapno manęs,
Kada saulė pakils,
Tu užmirši kaip miglą regėtą esybę.
Kiek esu dar gyva, ryžtas keltis ir eiti praneš.
Matėt?
Gatvėj nuoga.
Keičias klimatas.
Sausyje gėdos nepaisančios moterys žydi.