Ko neinu link tavęs?
Apsvaigimo kokteilis iš svajonės, iš lūkesčio, sapno.
Tik vilties, tik vilties
Toj nuodingoje taurėj nebuvo,
Jog paikiems kliedesiams tu nebūsi nei kurčias, nei aklas,
Jog tu gaudysi gyvasties žiežirbas,
Kokios iš manojo jausmo pasruvo.
Aš žinau, kad blaivysiuos ir gysiu ilgai,
Bet geidžiau paskutinio lemtingojo tirpsmo,
Kad nektaro lašai iš korių kuo švariau ištuštėtų,
Ir tegul link tavęs nenuskridusios maldos
Po vieną atodūsį sirpsta,
Ir tegul prie tavęs nei šešėliui, nei vėjui nepalikta vietos,
Ne kančia,
Ne žaloju save – 
Tenorėjau išlaisvinti karštį senuose jausmo įdaguos,
Susapnuot paskutinį esybių pilnatvės sulotekį.
Aš neinu link tavęs,
Nes senatvė, deja, nepagydoma,
Kai norėtumei gauti, bet nėra ką kitam dovanoti.
Dėkui tau už dienas,
Kai mąsčiau, skaičiavau ir blaivėjau,
Kai drįsau apžiūrėti raukšles ir galop išpažint esant žiemą.
Mano siela praslinks pro tave
Kaip šešėlis,
Kaip vos juntamas vėjas.
Žmonės gyvastį jaučia po du,
Bet numiršta štai šitaip –
Po vieną.