Aleliuja jaunystei

Kaip įstrigti,
kaip įstrigti amžiams
jaunystės soduose
su vėjavaikiška rasa
ant išdykėliškų skruostų.
Pabėgt nuo metų skaičiaus
be nostalgijos į brandą,
kai kūnas pats
prie žemės pamažėle glaudžiasi.
Nesklandi kalbos gama
priblėsusiais akordais suskamba
ir susigėsta, sudarkiusi
jaunystės sodų balsingą jaudulį.
Aleliuja, aleliuja!

Aš šitos Žemės vaikas
ne savo noru apsivilkęs
gamtos motulės man pasiūtą
iš pragyventų metų skrandą
ir ašakotu vėjo pamušalu.
Rudens fone
rugiagėlių melsvumo šypsos
mano sielai amžinieji dangūs.

2020
nemiros.wordpress.com
Mira Mira