Pėdos liečia šaltą stiklą, kuris beprotiškai trapus. Žinau, kad nuo bet kurio žingsnio vieną dieną jis ims ir subyrės į tūkstančius mažų kristalėlių... Jie badys pėdas ir vis primins, kad ėjau neteisingu keliu. Man įdomu: ar, kai nukrisiu žemyn, dar galėsiu pajusti kietą, tvirtą paviršių po savo kojomis? Gal tai bus nesutrupinamas stiklas, kuris apsaugos nuo kito kritimo? Juk būsiu jau supratusi savo klaidas ir jų nebekartosiu...
Girdžiu: tylūs trakštelėjimai, lėti ir staigūs it grakščių balerinų judesiai... Raštai primena išsišakojusius žaibus ir šerkšnu padengtus langus...
Po tiek laiko, pilno suvaržymų, jaučiu laisvę, šaukiu, ir su kiekvienu riksmu plaučiai prisipildo šviežio ir gaivaus oro. Koks nepaprastas jausmas yra kristi!
Vis dar laukiu kažko nauja ir tikiuosi, kad šis laisvas krytis padės pamiršti visas klaidas, kurios parklupdė ir privertė permąstyti gyvenimo prasmę iš naujo. Tuo metu supratau, kad jos neturiu ir niekada neturėjau...
Staiga kūnas ore sustingsta. „Ar tai ir bus visko pabaiga?“– pagalvoju.
 
Praėjo daug laiko, tamsa apgaubtame pasaulyje ieškau šviesos, saulės spindulių švytėjimo, bet nestabilumo jausmas erdvėje naikina ryžtą ir viltį.
„Viskas turi pabaigą“, – galvoje įkyriai vis skamba ši egzistencialistų frazė. Bet ar taip gali būti? Viena klaida – ir nebeįmanoma atsitiesti, viena akimirka – ir ji gali būti paskutinė? Kaip sunku paaiškinti, kad pabaiga egzistuoja, kol pats nepajunti jos sunkių iškvėpimų tiesiai į nugarą...
Viename žodyje (pabaiga!) telpa visa gyvenimo prasmė ir tuštybė, kurios aplink mus, žmones, yra tiek daug.
 
Jau aiškus mano likimas. Tegul žemina ir keikia dėl klaidos, kuri sutrupino gyvenimo pagrindą, kuriuo taip trumpai ėjau... Neatleiskite, – ir tai nebus man kančia, aš tai priimu ne kaip įžeidimą, o kaip naujo gyvenimo pradžią!
Tebūnie amžinas kritimas į begalybę, o ne amžinas gyvenimas, kurį žmonės stengiasi nugyventi be klaidų, – lyg tai ir būtų siekiamybė.
Klaidos turi išmokyti ir suartinti, o ne atstumti ir nuskriausti.