atsilaužiame saulėlydžio
aš šiapus stalo
tu anapus
raudonskruostį horizontą
mylim vienodai abu
tai kodėl
niaukstosi mūsų sielos
pykčio debesimis
ieškome skirtingų kampų
atsiremt į dangų mėlyną
žibuokliauti juk einame kartu
gėdijamės kad laužome
rausvą saulėlydį?
degina rankas iki
kaulų čiulpų?
nesėdėkime vienas priešais kitą
sėdėkim šalia
neliks pykčio debesų
rytą užlies rausva varsa horizontą
be kraujo iš, priešais vienas kitą,
vakarojimo kančių

2020
nemiros.wordpress.com