Kaip manai,
Kam man reikia pasaulio?
Tik tam, kad parodyčiau tau
Nenusakomą žodžiais trapumą ir didį jo grožį,
Kad ir tu,
Taip, kaip aš, nenorėtum glėby mirtinai jo suspausti,
Nes jame laisvei džiaugtis
Paminklo nei vienas kol kas neišdrožė.
Kad iš pumpuro menko
Kuklios, bet prasmingos būties
Plyštų pumpuras EGO
Ir vaisių tikrovė priimtų
Iki tol, kol pradėsime perdegę vėst,
Iki siūlo sutrynę paskirtojo kūno išaugtąjį indą.
Tegul tų, išsiilgusių būsime likę tik mes,
Kad gyvenimas liekančių lengvas pataptų ir netektys greitai užgytų.
Kaip manai, ar pasaulio man reikia?
Ne, reikia tik vieno tavęs – 
Kad galėčiau mylėti, apglėbti ir laimę veide pamatyčiau,
Tačiau per ilgai nelaikyčiau.